Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Vietoje įžangos
Natūralu, kad per trisdešimt metų kai kurie įvykiai ar detalės žmogaus atmintyje išnyksta ir išlieka tik tai, ko pamiršti negalima. Neužmiršti to, kas buvo, man padeda namuose išsaugotas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) leidinio „SĄJŪDŽIO ŽINIOS“ originalių egzempliorių komplektas, kurį prisimenu ir pavartau ne tik artėjant valstybinėms šventėms ar sukaktims.
Šio leidinio pagalba nuo 1988 birželio 3 d. buvo žadinama tauta ir visoje Lietuvoje kūrėsi LPS struktūros, o jau 1988 spalio 22-23 
dienomis Ateities (sporto) Rūmuose Vilniuje surengtas įspūdingas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Jame dalyvaudamas, patyriau tai ko nemačiau ir kažin ar kada bepamatysiu – ten balsavimas vyko, atsistojant visu ūgiu, o ne įprastai – pakeliant rankoje mandatą. Atsistodami visu ūgiu, prisiėmėm atsakomybę už tai kas buvo sakoma iš tribūnos, už tai kuo žmonės patikėjo ir siekė! Ten buvau kartu su tais, kurie nuoširdžiai tikėjom savo jėgomis – užtikrinti Tėvynei geresnę ateitį, Lietuvos valstybei nepriklausomybę, o jos piliečiams sėkmę ir suklestėjimą!
Būtent po 1988 metų suvažiavimo pradėjo formuotis mano paties, kaip realiai dirbančio politiko savivaldoje principinės nuostatos ir matymas, kokiu keliu turi eiti Lietuva, kad taptų klestinčia valstybe, kurioje būtų gera gyventi visiems norintiems čia gyventi, dirbti, kurti šeimas ir auginti savo vaikus, didžiuojantis savo kraštu.
Po 1990 metų kovo 11 d. atkurtos nepriklausomybės, po 1991 sausio 13-osios įvykių, atlaikytos ekonominės blokados ir nepavykusių Rusijos bandymų karinio pučo pagalba sugrąžinti Lietuvą į savo glėbį – rodėsi viskas turėjo klostytis palankiai čia gyvenantiems darbštiems ir kūrybingiems žmonėms ir pačiai Lietuvos valstybei.
Tačiau su kiekvienais metais vis labiau ėmė ryškėti atitolimas nuo pirminių Sąjūdžio deklaruotų idėjų ir laisvos bei klestinčios Lietuvos kūrimo vizijų. O po 2004 metais Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą, pradėjo rastis sunkiai suprantamos susitaikėliškos tendencijos ir net akivaizdus vengimas atvirai ginti mūsų Lietuvos valstybės interesus, atvirai kelti Lietuvos valstybės vystymuisi aktualius klausimus ar problemas. Tai ypač jaučiau, dvi kadencijas iš eilės dirbdamas Seimo nariu ir dar keturis metus Vidaus reikalų ministro patarėju. Bet kokie bandymai ginti nacionalinius interesus, buvo įvardinami kaip priežastys, trukdančios spartesnei ES šalių integracijai ir gana dažnai, kaip itin kenksmingos nacionalizmo ir antiglobalizmo apraiškos. O bent kiek aktyvesni bandymai atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į pražūtingas pasekmes Lietuvos valstybei, išpardavus žemes ne Lietuvos piliečiams ir vardan buvimo eurozonoje, atsisakant fiskalinių ir monetarinių valstybės finansų valdymo svertų – gresia pelnyti „vatnyko“ ar net Lietuvos valstybei grėsmę keliančio asmens etiketę.
Pastaruosius trejus metus, dirbdamas mero pavaduotoju, įsitikinau, kad savivalda, kaip bet kurios išsivysčiusios šalies demokratiją užtikrinanti ir žmonių valią atspindinti valdymo forma, įtvirtinta Europos savivaldos chartijoje, Lietuvoje tampa kliūtimi šiandieniniam politiniam elitui beatodairiškai diktuoti savo valią, nekreipiant dėmesio net į savo valstybės piliečių interesus. Kaip akivaizdų įrodymą tokio požiūrio, pateiksiu Baltosios knygos atsiradimą ir norus, joje aprašytais būdais, rajoninėms savivaldybėms primesti tai, ko jos niekada nėra anksčiau dariusios (nes tai ir šiandien tebėra išskirtinė centrinės valdžios kompetencija), nustatyti rodiklius, kurių jos net ir norėdamos nepasieks (nes tam nėra atitinkamų įstatyminių ar poįstatyminių aktų) ir kai šie rodikliai bus nepasiekti, numatoma atimti tik savivaldai būdingas funkcijas kartu su finansiniais resursais, kad jie būtų perduoti regionų centruose (didmiesčiuose) nesibaigiančių problemų sprendimams finansuoti, „suoptimizuojant” (atviriau sakant, paprasčiausiai sunaikinant) periferijose „neefektyviai“ dirbančias švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūros įstaigas. Apie tai išsamiau galite perskaityti viename iš mano straipsnių šia tema „BALTOJOJE KNYGOJE DEMOKRATIJAI IR REALIAI SAVIVALDAI – VIETOS NEDAUG“. Bet tai tik keli pastebėjimai šalia kitų problemų, kurių neišsprendus, nyksta Lietuvos valstybė, savo galimybių realizavimo ir savo ateities nematantys žmonės, palieka savo gimtines …
Vilniaus forumo renginys Lietuvos Mokslų Akademijoje
Vilniaus forumo veiklą stebiu ir jos renginiuose dalyvavau ne vieną kartą, todėl, kai aš gavau iš Vilniaus forumo vadovų ir organizatorių kvietimą dalyvauti Sąjūdžio 30-mečio minėjime, kuris įvyko 2018. m. birželio 3 d. (sekmadienį), Mokslų akademijos salėje, Gedimino pr.3 Vilniuje, nedvejodamas sutikau atvykti ir dalyvauti. Tikiu, kad Vilniaus forumo pastaruosius du metus puoselėjama idėja sukurti TAUTOS FORUMĄ, kaip Sąjūdžio antrąją bangą, yra ganėtinai realus šansas keisti esamą padėtį ir išsaugoti Lietuvą ateities kartoms.
Posėdžio pabaigoje vyko vienintelis balsavimas dėl pritarimo Birželio 3d. deklaracijos projektui:
Visą deklaracijos tekstą rasite šiame faile: Birzelio 3 DEKLARACIJA
Visos šios idėjos buvo išsakomos ne tik iš tribūnos kalbėjusių lūpomis, bet ir po posėdžiavimo didžiojoje salėje, susirinkus atskirai į pasitarimą su atvykusiais iš regionų. Nors buvo teigiama, kad savo ketinimus prisidėti prie Tautos forumo padalinių rajonuose deklaravo apie 20, tačiau man atrodo, kad salėje tokių buvo gerokai daugiau. Laikas geriausiai parodys, kaip, kiek ir kas palaikys šias idėjas. Atrodo tokių bus, ne taip jau mažai…
Su išsamesne video medžiaga galite susipažinti suaktyvinę šią nuorodą.
Sąjūdžio 30-iui skirti renginiai LR Seime
Sekančią dieną, pirmadienį (birželio 4 d.) Sąjūdžio 30-iui skirti renginiai vyko Lietuvos Respublikos Seime, kur prieš prasidedant iškilmingam minėjimui, sutikau ir jurbarkiečių – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės Jurbarke pradininkų delegaciją, vadovaujamą Danutės Samienės.
Štai dar keletas įsimintinų akimirkų, kurias pavyko užfiksuoti tarp ganėtinai didelio skaičiaus gausių susitikimų su senai pažįstamais asmenimis:
O štai šios trys kalbos iš Seimo tribūnos, nors ir nutylėtos Lietuvos žiniasklaidoje, neabejotinai įeis į Lietuvos istoriją:
Filosofo Arvydo JUOZAIČIO kalba, skirta Romualdo OZOLO atminimui
Prof. Vytauto RADŽVILO kalba, kviečianti kurti TAUTOS FORUMĄ – antrąją Sąjūdžio bangą!
TSPI magistranto Vytauto VYŠNIAUSKO kalba, skirta ne tik jaunimui.
Vytauto Vyšniausko vardas ir pavardė mano atmintyje atgaivino jo paskytus žodžius Daukanto aikštėje, ne tik apie baimę kalbėti…
Visa iškilmingo posėdžio, skirto Sąjūdžio 30-iui, video įrašą (užfiksuotą LR Seimo kanceliarijos darbuotojų dėka), galite peržiūrėti ir susipažinti, suaktyvinę šia nuorodą.
Jaučiausi labai panašiai, kaip ir prieš 30 metų, matydamas bundančią ir atgimstančią Lietuvą!
