BALTOJOJE KNYGOJE DEMOKRATIJAI IR REALIAI SAVIVALDAI – VIETOS NEDAUG

Ne per seniausiai pasinaudojau kvietimu pabendrauti su garbiais Trečio amžiaus universiteto klausytojais Jurbarko miesto seniūnijos salėje. Susirinko žmonės, kuriems tikrai rūpi ne tik mūsų Jurbarko krašto bet ir Lietuvos valstybės ateitis. Jiems rūpėjo sužinoti apie Baltąją knygą ir joje aprašomas numatomas reformas, nes apie tai kol kas ir tik bendromis frazėmis galima išgirsti Lietuvos Respublikos TV ir radijo informacinėse laidose. Gal tai iš tiesų naujos galimybės, rajoninėms savivaldybėms pagaliau sulaukti realios pagalbos iš centrinės valdžios institucijų (LR Seimo ir Vyriausybės) ir gyvenimas pradės pagaliau keistis į gerąją pusę?

Vietos savivalda Europoje

Susirinkusiems trumpai priminiau istorinius faktus apie savivaldos raidą nuo antikos laikų, priminiau kokią svarbią įtaką savivaldos evoliucijai padarė XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje per pasaulį nuūžę evoliuciniai ir revoliuciniai įvykiai ir kaip galutinai įsiviešpatavus kapitalistiniams santykiams ekonomikoje, neišvengiamai kito ir visuomeniniai, socialiniai bei administraciniai santykiai.

Plėtojantis demokratijai formavosi ir naujo tipo demokratinė savivalda, o tai buvo įmanoma tik neprievartinėje visuomenėje. Jos pagrindas – bendruomeninės iniciatyvos skatinimas, valdymo decentralizavimas ir valstybės kišimosi apribojimas.

Būtent šiuos ir iš to išplaukiančius demokratinius principus patvirtino Europos Taryba 1985 m. spalio 15 d. priimdama Europos vietos savivaldos chartija, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo tik 1999 metais.

Vietos savivalda Lietuvoje

Tik iš pirmo žvilgsnio turime viską ko reikia realios savivaldos funkcionavimui: yra Lietuvosje ratifikuota Europos vietos savivaldos chartija, yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje X skirsnyje sudėlioti straipsniai, apibrėžiantis vietos savivaldą ir jos valdymo principus, yra LR Savivaldos ir Regioninę politiką reguliuojantys įstatymai kartu su visa eile poįstatyminių aktų.

Tačiau Lietuvos piliečiai toli gražu nesijaučia savo padėties šeimininkais, nes žmonės savo teisę valdyti yra priversti deleguoti ne tiesiogiai rinktiems, o perduoti ją pagal politinių jėgų sąrašus, renkamiems atstovams. Na o toliau dar gražiau, kaip sakoma „kuo gilyn į mišką tuo daugiau medžių“…

Savivaldybės neturi ir savarankiško biudžeto, nes biudžetą formuoja pagal centrinės valdžios nustatytus rodiklius ir yra tiesiogiai priklausoma nuo skiriamų dotacijų ne tik savarankiškų bet ir centrinės valdžios deleguojamų funkcijų vykdymui. Šiuo metu rajoninėms savivaldybėms griežtai taikomos fiskalinės drausmės įstatymo nuostatos, draudžia skolintis, net siekiant prisidėti prie ES paramos įsisavinimo. Rajoninėms savivaldybėms ribojamas disponavimo teisės suteikimas žemės sklypais ir jos negali savarankiškai organizuoti net ir disponuojamo žemės sklypo nuomos konkurso potencialiems investuotojams.

Centrinės valdžios institucijoms tereikia panaikinti šias išvardintas kliūtis ir neabejotinai padidėtų gyventojų pasitikėjimas ne tik savivalda bet ir tikėjimas savo jėgomis, realiai įtakoti priimamus vietos valdžios sprendimus. Centrinei valdžiai, vien tik sumažinus netiesioginių mokesčių (PVM ir akcizų) tarifus vartotojams, padidėjusi vietos gyventojų perkamoji galia, o tai būtų pagrindinis stimulas smulkiam ir vidutiniam verslui vystytis ir teikti įvairias paslaugas provincijoje, o ne keltis į didmiesčius.

Tačiau vietoje centrinės valdžios institucijų realių veiksmų, vis garsiau ir grėsmingiau iš jos atstovų lūpų aidi teiginiai, kad būtent savivaldybės menkai rūpinasi ir vangiai pritraukia investicijas, nesiima priemonių kurti darbo vietas, nesuvaldo emigracijos ir t.t. Susidaro įspūdis, kad savivaldos modelis iš centrinės valdžios atstovų vis daugiau sulaukia priekaištų dėl neefektyviai panaudojamų resursų, užtikrinant gyvybinius šių teritorijų gyventojų poreikius sveikatos, švietimo, socialinės rūpybos ir kultūros srityse.

O LR Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose užfiksuota prievolė Vyriausybei kartu su ministerijomis spręsti šalies ekonomikos vystymo ir tuo pačiu tolygaus teritorijų išvystymo problemas visos valstybės mastu, susiveda į primityvius siekius ir bandymus, spręsti tik regioninių centrų aprūpinimą, finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, juos atimant iš rajoninių savivaldybių.

            Amžinas vietos savivaldos ir centrinės valdžios konfliktas

Šį konfliktą sukuria ir įtakoja

–  iš vienos pusės primityvus suvokimas, kad greitus ir efektyvius sprendimus valstybėje gali priimti ir jų efektyvų vykdymą gali garantuoti griežtai piramidės principu veikianti centralizuota administracinė sistema, kurią valdo viską išmanantis ir žinantis ko reikia liaudžiai „valdžios elitas“,

iš kitos pusės, istorine praeitimi patvirtinta valstybių visuomeninės raidos patirtis ir supratimas, kad valstybės savo klestėjimą pasiekia tik dėka laisvų piliečių gebėjimų ir iniciatyvų dėka, kurios įmanomos tik demokratinius principus ir pamatines žmogaus teises, laisves bei kitas klasikinio liberalizmo vertybes užtikrinančioje valstybėje.

Šis konfliktas žinomas dar nuo Platono  ir Aristotelio laikų dėl skirtingų požiūrių į Respubliką, kaip valstybės modelį. Platonas tikėjo „elito“ gebėjimu tenkinti liaudies ir valstybės vystymosi poreikius – 50 procentų, siekiant naudos sau, o 50 procentų laiko ir pastangų, skiriant valstybės labui ir jos gyventojų poreikių užtikrinimui… Aristotelis gi pasiūlė įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisingumo valdžių atskyrimo principus. Ir nors Aristotelis ir neneigė net monarchijos valdymo formos, bet siūlė ją riboti įstatymais bei įrodinėjo viduriniosios klasės būtinumą valstybės stabilumo užtikrinimui. Jis buvo nuoseklus tironijos, oligarchijos , kaip ir ochlokratijos  priešininkas ir t.t.

O kaip šio konflikto pasekmes mato žinomas filosofas Arvydas Šliogeris, parodo šios, ir šiandien aktualios, citatos iš jo pasisakymų dar 2009 metais:

Mūsų centrinė valdžia – labai silpna. Kodėl? Nes ji neturi autoriteto. Kaimuose žmonės apie ją sako tiesiai šviesiai: „vagys“. Kaip gali būti stipri autoriteto neturinti valdžia? Aš nesakau, kad jie – vagys; sakau tik, ką apie mūsų Seimą ir vyriausybę galvoja mūsų piliečiai. […] Reali valdžia persikelia į rajonus, kur valdo provincijos „kunigaikštukai“: merai, savivaldybių valdininkija […]. Jie yra dabartiniai feodalai. Atsikūrė feodalinės struktūros, kurios tiesiog mandagiai vadinamos kitais vardais. Vietos valdžia yra despotiška“.

Atrodo visiems, bent kiek mąstantiems, turėtų būti aišku, kad tik demokratija grindžiamos valdymo formos gali duoti naują ir teigiamą impulsą ne tik sugrąžinti piliečiams tikėjimą savo jėgomis, bet ir pažadinti valstybę vystytis ekonomiškai, pažadinti piliečių savigarbą ir galimybes dirbti, gyventi ir kurti savo ateitį Lietuvoje – galimybę mylėti, gerbti ir ginti savo šalies interesus.

            Idėja Lietuvai – Baltoji knyga?

O ką siūlo valdžios institucijų pastangomis sukurpta ir reklamuojama, jau anksčiau ne kartą ne tik mano straipsniuose minėta BALTOJI KNYGA? Bet pradžiai susipažinkime su šia, tik iš pirmo žvilgsnio optimistiškai ir viltingai nuteikiančia, sąvoka:

Baltoji knyga (angl. white paper) – dokumentas, pristatantis Europos Komisijos siūlomus veiksmus įvairiose srityse, dėl vidaus rinkos konkurencingumo, ekonomikos augimo tempų ir kt.
(taip šį terminą “Baltoji knyga” apibūdino Rūta Vainienė knygoje „Ekonomikos terminų žodynas„)

Baltoji knyga – tai „tam tikras Europos Komisijos parengtas ir skelbiamas dokumentas kuria nors aktualia integracijos tema <…>. Neretai (nors ne visada) baltosios knygos yra rengiamos diskusijų dėl žaliosiose knygose išdėstytų minčių išvadų pagrindu“ (teigiama G. Vitkaus sudarytame „Europos Sąjungos enciklopediniame žinyne“ (Vilnius, 2002, p. 39).

Atkreipkim dėmesį – tai „Europos Komisijos parengtas ir skelbiamas dokumentas kuria nors aktualia integracijos tema“ O kas inicijavo ir parengė šį kūrinį Lietuvoje?:

Pasirodo, kad šį dokumentą inicijavo net ne Lietuvos Respublikos Seimas ir net ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o parengė Vidaus reikalų ministro įsakymu suformuota darbo grupė, kurios sudėtis ir po šiai dienai daugeliui Lietuvos gyventojų lieka nežinoma.

Finansų, Ūkio, Švietimo ir mokslo  ministerijų atstovų aktyvų dalyvavimas įvairiuose pristatymuose įrodo, kad Vidaus reikalų ministerija vykdo užduotį, galimai suformuluotą, gerokai aukštesnės institucijos ar interesų grupės, nei tai galėtų būti įmanoma padaryti ministro kompetencijos ribose. Bet apie tai vėliau…

Svarbiau yra tai, kad „Baltoji knyga“ – tai Europos Sąjungoje (Parlamente ir Komisijoje) naudojama sąvoka, kuriai būdinga forma, padedanti identifikuoti kylančias problemas, suformuluoti idėjas, bei  numatanti eilę procedūrų, kurių tikslas visapusiškai įvertinti grėsmes ir galimybes, teigiamas ir neigiamas pasekmes, kuo platesnių diskusijų metu ieškant, iškilusių problemų sprendimo!

Kaip pavyzdį pateikiu ES Komisija numatytą beveik dvejų metų laikotarpį diskusijoms dėl ES ateities:

Atkreipsiu dėmesį į laiko terminus, kurie liudija ne karštligišką ir staigių pokyčių siekį, o nuoseklių demokratiškų diskusijų ir sprendimų paieškos eigą, kuri užtrunka nuo 2017 m kovo mėnesio, tęsiasi daugiau kaip du metus ir net pretenduoja tapti esminiu klausimu visiems būsimiems kandidatams į ES Parlamentą 2019 metais gegužės mėnesį vyksiančiuose rinkimuose.

O Lietuvoje, tai bandoma padaryti per itin trumpą laikotarpį nuo 2017 metų rugpjūčio mėnesio iki 2018 metų vasario mėnesio pabaigos, net dorai ir išsamiai neinformavus piliečių apie galimus scenarijus, būsimas procedūras, grėsmes ir pasekmes?
Siūlau visiems rasti laiko ir susipažinti su paskutine „Lietuvos regioninės politikos BALTOJI KNYGA“ versija: http://www.nrp.vrm.lt/data/public/uploads/2018/01/baltoji_knyga_galutinis-2018-01-15.pdf 

Lietuviškoji Baltoji knyga vos per pusmetį sukurpta, nesulaukusi jokių valstybės valdymo ir viešojo administravimo specialistų recenzijų, pateikiama kaip Regioninių plėtros tarybose aprobuotas planas (bent man neteko matyti viešai publikuotų protokolų su balsavimo rezultatais, nors skeptiškų atsiliepimų Lietuvos Respublikos Seime ir regioninės plėtros tarybos posėdžiuose girdėdavosi gerokai daugiau nei pritarimo). Šios Baltosios knygos turinys nebuvo svarstomas net ir savivaldybių tarybos posėdžiuose, jos neskaitė ne tik tarybos nariai bet ir gyventojai. Ir nors šis „kūrinys“ nėra realiai aprobuotas aukščiausiu lygiu (pavyzdžiui LR Seime, jau vien todėl, kad šiame plane išlieka įvardinti ketinimai keisti Lietuvos valstybės administracinį suskirstymą), jau 2018 metų vasario mėnesio pabaigos, tikimasi LR Vyriausybėje patvirtinti priemonių (veiksmų) planą jo įgyvendinimui!

O kiek vietos šiame kūrinyje liks demokratijai ir vietos savivaldai labai gerai matosi Baltosios knygos 2 priede, kur mano komentarai vargu ar reikalingi:

Apmaudu, jei vardan noro rasti pretekstą perskirstyti 2014-2020 laikotarpio ES paramos lėšas, aukojami demokratinės valstybės pagrindo – vietos savivaldos principai – ignoruojama tiesiogiai rinkto mero institucija, leidžianti žmonėms jaustis savo gyvenamosios vietos šeimininkais ir sprendimų priėmėjais, nors ir ne tiesiogiai, bet per teisėtai išrinktus savivaldybių tarybų narius…

Apmaudu, jei vardan abejotinų ir trumpalaikio tikslo pagrįsti jau gerokai seniau pradėtas ir vykdomas reformas, centralizuojant įvairių būtinų valstybinių funkcijų vykdymą, kuriant naujas valdžios įstaigas didmiesčiuose, atitolinant šių funkcijų ir paslaugų teikimą vietose, naikinat tas pačias darbo vietas rajoninėse savivaldybėse, vardan abejotinų sutaupymų…

Apmaudu kai akivaizdžiai ignoruojama LR Regioninės plėtros įstatyme užfiksuota nedviprasmiška sąvoka: „Nacionalinė regioninė politika – valstybės ir savivaldybių institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria daromas skirtingas poveikis regionų socialinei ir ekonominei plėtrai siekiant mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą”.

Apmaudu, kai brutaliai ir nemokšiškai eliminuojamas LR Regioninės plėtros įstatyme užfiksuotas „Nacionalinės regioninės politikos tikslas – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą“.

Apie kokį tolygumą ir tvarumą galima kalbėti, jei nekreipiama jokio dėmesio į pagal Europos Sąjungos reikalavimus parengtus, apsvarstytus ir po viešų svarstymų procedūrų aprobuotus 2006-2016 metams, o po to ir 2016- 2026 metų laikotarpiui atnaujintus strateginius plėtros planus konkrečioms savivaldybėms?

            Tikslas galutinai diskredituoti vietos savivaldą?

Įdėmiai perskaičiau bent tris „Lietuvos regioninės politikos BALTOJI KNYGA“ variantus, kurie keitėsi, tačiau ir paskutinėje 2017-12-15 dienos redakcijoje išliko vietos savivaldą diskredituoti siekianti, principinė schema:

– perduoti ir tikslingai įpareigoti savivaldybes daryti tai, ko jos niekada nėra dariusios ir net neturėjo galimybės daryti (nes tai priklausė ir tebe priklauso nuo centrinės valdžios veiksmų ir valios) ir kol kas tebeprieštarauja, veikiančiai įstatyminei bazei;

– nustatyti ir susieti savivaldybių įprastoms funkcijoms vykdyti finansavimo dydį su primetamais įpareigojimais padaryti tai, ko jos niekada nėra dariusios ir greičiausiai negalės to padaryti;

– primesti šio plano rezultatų vertinimo rodiklių sistemą tam, ko tikrai jos niekada negalėjo ir vargu ar galės tai padaryti, nes tam būtinos įstatymų pataisos ir Lietuvos Respublikos Seimo pritarimas;

– ir šio „žaidimo“ pabaigoje konstatuoti: „plano neįvykdėt? – pinigų nebegausit“ ir įgyvendinti galimybę perdalinti savivaldybių biudžetus (pažeidžiant konstitucinį, demokratinį valdžių atskyrimo principą) ir apkarpyti finansavimą toms veikloms ir funkcijoms, kurias pagal įstatymą privalo ir galit atlikti tik savivaldybės.

Ar ne per plačiai užsimota tik tam, kad pridengti toli gražu ne vieną kadenciją tebesitęsiantį centrinės valdžios (LR Seimo ir Vyriausybės):

            – negebėjimą vykdyti išmintingą ir Lietuvos valstybės vystymąsi užtikrinančią fiskalinę mokesčių politiką, mažinat netiesioginius mokesčius, o biudžeto pajamas didesne dalimi formuojant nuo „priaugančio“ verslo;

– negebėjimą pasinaudoti europine vietos savivaldos patirtimi, išlaisvinant ir pasitelkiant bendruomenės gebėjimus ir iniciatyvą kurti savo ateitį savo gyvenamojoje aplinkoje;

– nesugebėjimą ne tik pritraukti tiesiogines užsienio investicijas, bet ir sukurti patrauklias sąlygas gyventi ir dirbti Lietuvos valstybės piliečiams – pagrindiniams ir geidžiamiausiems investuotojams;

– nesugebėjimą, išnaudoti beveik 14 metų buvimą Europos Sąjungos sudėtyje ir jau 3 metus naudojimąsi, aukščiausios valdžios pareigūnų ir žinomų ekonomistų žadėtais, euro zonos „privalumais“.

Tačiau lieku optimistu, kad situacija Lietuvoje vis dėlto keisis, kai ne tik piliečiai, bet ir valdžios „elitas“ suvoks J.V. Gėtės mintį: „TIK TAS VERTAS GYVENIMO IR LAISVĖS, KURIS KASDIEN UŽ TAI KOVOJA!”

Tai pat žiūrėkite

DALINTI LENGVATAS, KAI NESUFORMUOTAS 2019 m. BIUDŽETAS – NEATSAKINGA IR TRUPAREGIŠKA!

„Nuo 2019 m. sausio 1 d. savivaldybė privalės surasti mažiausiai 400 tūkst. eurų socialines paslaugas …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *