Kas pats geidžiamiausias investuotojas Lietuvoje?

Pilietis, norintis dirbti, uždirbti ir kurti šeimą savo šalyje

 yra bet kurios valstybės pagrindas! “ – S.L.

Šių metų spalio mėnesį buvo paskelbtos LR Valstybės kontrolės atlikto audito „Valstybės institucijų ir įstaigų veiksmai pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas“ išvados, kurios liudija, kad užsienio investuotojų pritraukimas mažai rezultatyvus. Šiose išvadose skamba rimti kaltinimai buvusių kadencijų savivaldybių vadovams. Valstybės kontrolės nuomone, savivaldybių politika 2007–2013 laikotarpyje padarė pražūtingą įtaką dabartinės situacijos pablogėjimui.

Pavyzdžiui, ataskaitoje tvirtinama, kad 2007–2013 metais: „850 mln. Eur ES paramos regionų ekonominiam augimui iš esmės buvo panaudota ne tiesioginiam užsienio investuotojų pritraukimui ir ilgalaikių darbo vietų sukūrimui, o trumpalaikės vertės priemonėms“, – teigia audito departamento direktorius Julius Lukošius. – „Tad, pasibaigus finansavimui, naudojant ES paramos lėšas sukurtų darbo vietų sumažėjo net 8 kartus – nuo 266 tūkst. iki 33 tūkst. vienetų.“

            „2007–2013 m. ES paramos regionams investicijų pritraukimo priemonėms skirta 850 mln. Eur, o 2014–2020 m. paramos laikotarpiu planuojama skirti dar daugiau – 1,2 mlrd. Eur. Nepaisant to, Lietuva pagal TUI vienam žmogui yra 26 vietoje arba trečia nuo galo tarp ES valstybių narių.“

Be to pabrėžiama, kad „Planuojant 2014–2020 m. ES paramą (1,194 mlrd. Eur) regionams nebuvo atsižvelgta į ankstesnio laikotarpio paramos panaudojimo trūkumus. (9 psl.)“

Su praeitame laikotarpyje ES paramos „panaudojimo trūkumais“ Jurbarko savivaldybei teko ne vieną kartą susidurti. Ypač skaudi patirtis ir reali grėsmė iškilo šiais metais, kai netikėtai virš Jurbarko savivaldybės pakibo milijono vertės sankcija už 2013 metų rudenį pradėtą ir 2014 metais turėjusį būti baigtą vykdytą projektą Skirsnemunėje ir Nemano mieste. Ir iš mūsų dabar reikalauja sumokėti už partnerių Nemane „klaidas“.

Gaila, bet šioje Valstybės kontrolės atlikto audito ataskaitoje (apie mano nuomonę dėl audito išvadų, pasikalbėkim kitame straipsnyje), nėra labai svarbios dalies – kaip valdžia ir dabartiniai politikai suvokia potencialų investuotoją, kurį savivaldybės turėtų pritraukti į savo teritorijas? Pavyzdžiui, rengiamos reformos „Baltoji knyga“ projekte (apie tai rašiau straipsnyje „Raudonoji žvaigždė grįžo į Lietuvos žemėlapį?“, kaip ir siūloma rajonų savivaldybėms dėl investicijų kreiptis į išeivius iš Lietuvos, gyvenančius užsienyje ir galimai dėl centrinės valdžios, jau praradusius lietuvišką pilietybę. (Savo nuomonę dėl dvigubos pilietybės būtinumo esu išdėstęs straipsnyje „Kodėl užsieniečiai Lietuvoje gali turėti dvigubą pilietybę, o lietuviams neleidžiama?”. Tad, nors tokia rekomendacija „Baltoje knygoje“ skamba keistai, bet vis nors kažkoks investuotojo įvaizdis pateikiamas. O audito ataskaitoje ir tokio neradau.

Investicijų klausimai (praeityje ir šiuo metu) – mano tiesioginė veiklos sfera ir aš pilnai pritariu Valstybės kontrolės atliktas audito išvadoms, kad būtina mokytis iš patirtų praeityje klaidų, kad būtų galima jų pasikartojimo išvengti ateityje. Tai tikrai labai svarbu.

Aš asmeniškai bendravęs ir bendrauju su potencialiais investuotojais iš Skandinavijos, Vokietijos ir kitų ES šalių. Ir manęs neapleidžia įspūdis, kad vyraujanti nuomonė Lietuvoje apie investuotojus neatitinka realybės. To pasekmė pasireiškia tuo, kad bet kokie svarstymai baigiasi beprasme magiška fraze „reikia pritraukti investuotojus“. Tačiau kiek bekartotum žodį „šokoladas“, burnoje nuo to saldžiau nebus. Investuotojas ne mitinė būtybė iš kitos galaktikos, kuri atlekia ištarus burtažodį „reikia pritraukti investuotojus“. Svarbiausia, kad nesupratus ko nori investuotojas, jo neįmanoma pritraukti.

Būtent todėl, mane domina, kaip supranta investuotojo portretą Seimo nariai, valdžioje esantys politikai, žinomi ekonomistai ir patys potencialūs investuotojai.

Atsakingas verslas – visuomenės gerovės pamatas

Kartu su Jurbarko rajono savivaldybės meru dalyvavome Lietuvos investuotojų forumo ir visos eilės darbdavius vienijančių asociacijų iniciatyva surengtoje diskusijoje „Atsakingas verslas – visuomenės gerovės pamatas“, kuri įvyko 2017 m. gruodžio 1 d. LR Seimo konferencijų salėje.

Man asmeniškai nebuvo abejonių, kad „Atsakingas verslas – visuomenės gerovės pamatas“, bet štai klausimai – kaip suderinti visuomenės, verslo ir politikų požiūrius, kad vieningai kurtume gerovės valstybę, kaip užtikrinti visuomenės pasitikėjimą ir paramą būtinoms šalies reformoms – tai esminiai klausimai. Nuo aiškių atsakymų priklauso Lietuvos piliečių lūkesčiai ir apsisprendimas – ar kartu kursime Lietuvos valstybės ekonomiką ir jos ateitį, ar tęsime išsivaikščiojimą ir būtent tokiu, pačiu primityviausiu veiksmu, prisidėsime prie projekto „Kurkime globalią Lietuvą“ įgyvendinimo.

Jau anksčiau esu savo straipsniuose rašęs ir įvairiuose forumuose teigęs, kad turime daugiau dėmesio skirti pačiam svarbiausiam ir daugiausia naudos Lietuvos valstybei duodančiam investuotojui. Kalbu ne apie biržų maklerių ar investicinių fondų žaidimus akcijų biržose, kur milžiniškas investicijas nukreipia bei perpaskirsto „meškos“ ir „jaučiai“, išlošdami iš akcijų kurso kritimo, kaip ir iš jų kilimo. Kalbu ne apie vien tik pinigais įvertinamą kapitalą, o apie žmogiškuosius resursus (be kurių pinigai iš viso netenka prasmės) dėl kurių varžosi investuotojai ir kalbu apie būtinumą kurti tinkamą investicinę aplinką šiam investuotojui rastis. Apie tai bandžiau glaustai per dvi minutes pasisakyti, kai Aurimas Perednis suteikė man žodį diskusijos metu:

Aurimo Perednio klausimas: „Saulius Lapėnas, kur čia Jūsų akimis problemos esmė?“

            S.L.  – Dėkui už suteiktą žodį. Pradėti norėčiau nuo sudėtingo, bet kartu ir labai paprasto klausimo, nes labai paprasti atsakymai. Kas yra Lietuvai naudingiausias ir pelningiausias investuotojas, kurio mes visi taip geidžiam? Kas pats geidžiamiausias investuotojas Lietuvoje? Ir pasakau iš karto atsakymą, kad per daug neklaidžiotume, į aukštas materijas neįsiveltume: Geidžiamiausias yra Lietuvos pilietis, kuris norėtų ir galėtų investuoti į save ir į savo aplinką.

            Juk pasižiūrėkim – tie piliečiai, kurie dirba, gyvena, investuoja į savo aplinką, jeigu jiems sudaromos sąlygos jie kuria verslą, jie moka mokesčius, jie tampa vartotojais ir praktiškai šiandien globaliam pasaulyje konkurencija vyksta ne tarp tų, kurie garsių įmonių vardais pasidabinę, bet kova vyksta už žmogiškuosius išteklius – už norinčius dirbti ir uždirbti. Tai pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokia šiandien yra fiskalinė politika: kiek kainuoja mūsų darbo santykiai ir ko trūksta, kad žmogus patikėtų galimybe investuoti savo šalyje?

            Atrodo taip viskas paprasta, gal ir emigruoti nereikėtų?

            Kalbėjau ne per seniausiai su vienu vokiečiu. Jis man pasakė, jūs vertinkit kaip norit, bet darbo jėgos kaštai Vokietijoje tapo tolygūs Lietuvoje. Man tai jokio skirtumo, kam aš sumoku darbo užmokestį, o kad jūs linkę didžiąją dalį paimate Sodrai, sveikatos draudimui ir visiems kitiems dalykams – mane tas mažai jaudina…“

            Mano kalbos vykusioje diskusijoje fragmentas.

Svarbiausio investuotojo portretas

Kažkada pokalbyje su žurnalistu paklausiau:

„Ar žinote koks pats pelningiausias ir naudingiausias mūsų šaliai investuotojas?

             – Na, koks nors turtingas dėdulė iš Europos ar Amerikos, kuris turi krūvą pinigų ir nežino ką su jais daryti. Tai jis ir ieško, kur investuoti…

S.L.  –  Klystate. Vienintelis pats svarbiausias kiekvienos šalies investuotojas bet kurioje valstybėje – jos pilietis. Ir tai ne metafora. Valstybė surenka šalies biudžetą dėka pajamų, kurios yra gaunamos nuo piliečių veiklos ir vartojimo. Kitų pajamų nėra, jei neturime naudingų iškasenų. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai dirba ar ne, per metus ne tik sumoka didelius mokesčius, paprasčiausiai pirkdamas prekes ar paslaugas, bet ir įtakoja naujų darbo vietų atsiradimą kitiems žmonėms: nuo bandelių kepėjo ir kirpėjo iki bankininko ar socialinės rūpybos darbuotojo.

Tai yra tiesioginės natūralios investicijos. Pervežkite šį žmogų į kitą šalį ir jis ten taps tos šalies investuotoju ir jo pinigai stiprins kitos šalies biudžetą ir svetimą ekonomiką. Būtent todėl šiuo metu tarp išsivysčiusių šalių vyksta kova dėl siekio prisikviesti darbingus ir kvalifikuotus emigrantus. Tai kova už žmogiškąjį kapitalą.

Jei turite norą, galite pasiskaičiuoti, kiek išleidžiate savo pragyvenimui, kiek sumokate mokesčių, gyvendami Lietuvoje – tai jūsų natūraliu būdu investuojami pinigai. Norite skaičių ir sumų – pasižiūrėkite kad ir į nevienareikšmį rodiklį kaip BVP, didelė jo dalis – mokytojų darbo rezultatas, mokant būsimus mokesčių mokėtojus. Būtent šie piliečiai savo veikla ir sukuria Lietuvos BVP.

Jūsų „turtingas dėdulė“ šiandien atvyko investuoti, bet niekas jam nesutrukdys rytoj ir išvažiuoti su tomis investicijomis. Šalies ekonomiką kuria piliečiai, o piliečių gebėjimą, profesionalumą išugdo mokytojai.

              – Tai mes irgi galime atsivežti emigrantų iš kitų šalių. Tegu dirba pas mus. Apie tai gana daug kalba ir verslininkai ir politikai.

S.L.  –  Tai naivoki samprotavimai, nesuvokiant ekonomikos pagrindų ir nesuprantant emigracijos investicinės prigimties. Kai kam atrodo, kad patogu turėti paklusnius „vergus“ iš kitos šalies. Kurie ir valdžiai netrukdo daryti tai ką norės. Bet tai kvailas ir pavojingas įsitikinimas. Įsivaizduokite save tokiu migrantu iš atsilikusios šalies. Pas jus nėra jokių pilietinių jausmų ar ryšio su Lietuva, tik noras kuo daugiau uždirbti, kol turite tokią galimybę ir leidžia amžius.

Tarkime jūs norite dirbti kiemsargiu. Tai kur jums bus naudingiau dirbti tokį darbą? Šalyje, kur pastoviai vėluoja minimalūs atlyginimai kiemsargiams ir gatvių valytojams  ar šalyje, kurioje už tokį patį darbą gausite gerokai didesnį atlygį? Nelaikykime imigrantų idiotais. Jų investicijos, gal ir ne tokios didelės kaip “turtingo dėdulės“, bet skaičiuoti jie moka ir gali palyginti sąlygas skirtingose šalyse.

Akivaizdu, kad valstybė, siekdama pritraukti investicijas, pirmoje eilėje tiesiog privalo pasirūpinti tinkamu investiciniu klimatu savo piliečiams. Svarbesnės užduoties Lietuvai šiandien nėra. Tai išgyvenimo klausimas.

 – O jei atsivešime tokių, kurie to kol kas nesupranta?

S.L.  – Abejoju ar jie taps geriausiais darbuotojais. Be to niekam ne paslaptis, kad tokius bandymus dažniausiai lydi nusikalstamumo augimas ir banditiškų grupuočių pagal nacionalinę prigimtį atsiradimas. Investuotojai tampa okupantais.

Galų gale reikia suvokti, kad taupymas kultūros ir švietimo srityse, vėliau ar anksčiau baigiasi didėjančiu poreikiu finansuoti teisėtvarką ir kalėjimus. Tai gana akivaizdu Lietuvoje“. (Andrius Pylipauskas – “KARO APKASŲ TIESA ARBA KOKIA NAUDA LIETUVAI IŠ KULTŪROS“, 2013 m.)

Labai nudžiugau, kai tokias pačias ir panašias mintis išgirdau iš apibendrinusio diskusijas Alvydo Žabolio – Darbdavių konfederacijos viceprezidento, finansų vadybininko, investicinės bankininkystės specialisto, bendrovės „Žabolis ir partneriai“ steigėjo ir vadovo baigiamojoje kalboje, kurią primygtinai siūlau išklausyti šiame videoįrašo fragmente

Pilną diskusijos įrašą galite pamatyti ir išgirsti LR Seimo YouTube portale: https://www.youtube.com/watch?v=ksdkt8eLjRE

Prie šios temos, kaip ir apie potencialaus investuotojo iš Vokietijos nuomonės, mes neabejotinai dar sugrįšime!

 

 

Tai pat žiūrėkite

VARPAI NESUSKAMBĖJO – NE TIK LŪKESČIŲ AIKŠTĖJE

Dar gerokai prieš vasario 16-osios iškilmes, kartas nuo karto kildavo įvairios prieštaringos mintys dėl įvairiose …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *