KUO BVP IR PVM AUGIMAS GRĖSMINGAS LIETUVOS ŽMONĖMS – ne itin maloni tiesa, bet tai tikrai geriau, nei nutylimas melas…

…, nes „Melas, vėliau ar anksčiau išlenda, kaip yla iš maišo“ – byloja sena lietuvių tautos patarlė.

                      Įžangai

                      Prieš dvejus metus išgirdau mane apstulbinusią naujieną, kad Lietuva iš ES paramos gavėjos tapo donore! Tai atsitiko, kai Bendrojo vidaus produkto (BVP)  Europos Sąjungoje vidurkio 75 proc. ribą Lietuva viršijo net trejus metus iš eilės!

                      Kur buvo mūsų piliečių dėmesys, sunku nuspėti, nes apie tai nedaug tebuvo rašoma ir kalbama, bet kur tuo metu buvo ekonomistais save laikančių (bankų finansų analitikų) ir Finansų ministerijos specialistų protas ir nuovoka, lieka kol kas neatskleista paslaptimi. Patys  pagalvokite – Lenkija, Latvija ir Estija sugebėjo išlikti paramos gavėjais, o Lietuva net ne staiga, bet trejus metus iš eilės „stengėsi“ tapti paramos dalintoja!

                      2017 m. lapkričio 17 d. bandžiau į tai atkreipti visuomenės dėmesį, parašęs ir publikavęs straipsnį „Piliečių interesai ir Lietuvos ateitis aukojama BVP auginimo lenktynėse?“ [1], kuriame bandžiau įsigilinti į šiuos faktus lėmusias aplinkybes ir jas patikrinti, ieškodamas pirminių informacijos šaltinių.

                      Pradžiai priminsiu kai kurias Europos Parlamento nario Broniaus Ropės tuometines viešai išdėstytas įžvalgas apie prasidėjusias diskusijas dėl naujosios finansinės perspektyvos po 2020 metų, kurios mane, kaip ir daugelį susirinkusių, šokiravo tikrąja šio žodžio prasme, kai išgirdau: „Finansų vicemininstrė nepasakė, bet aš pasakysiu – Lietuva nėra tarp sunkiausiai ir skurdžiausiai gyvenančių Europos šalių. Mes jau išbraukti iš to sąrašo. Mes esam pasiekę 75 procentų ribą. Ir … iš tikrųjų labai šiek tiek, na, sakykim, įdomiai atrodo, kada už mus blogiau atrodo Estija, Lenkija, Graikija…“ – (kalba iš garso įrašo netaisyta – S.L. pastaba)..

                      Europarlamentaras B. Ropė pademonstravo skaidrę, kurią pateikiu. Joje matosi ketverių metų (2013-2016) Eurostato duomenys – BVP apimties indeksai vienam gyventojui („naudojami skirstant ES struktūrinių fondų paramą. Struktūrinių fondų paramą gali gauti regionai, kurių BVP vienam gyventojui nesiekia 75 proc. ES vidurkio per trejus metus iš eilės).

Gal kam nors tai ir sukels euforiškai apgaulingą pasididžiavimo jausmą Lietuvos pasiekimais, tačiau tai neabejotinai virs dideliu nusivylimu, kai suprasime, kad tokie statistiniai „laimėjimai“ tikėtina lems ES Komisijos sprendimą juntamai sumažinti finansinę paramą Lietuvai iš Struktūrinių fondų (Sanglaudos fondo ir kitų). Kad tai ne iš piršto laužti spėjimai, galite įsitikinti patys, paskaitę 2019-12-05 publikuotą straipsnį: „Pavojingi siūlymai dėl ES biudžeto: Lietuvai – blogiau nei blogai“

                      Kodėl? Esmė tame, kad Lietuva, pasiekusi 75 procentų ribą pagal ES Komisijos nustatytus kriterijus, rizikuoja tapti nebe paramos gavėja. Galiausiai, Didžiajai Britanijai atsiskyrus nuo ES, šis procentas gali net išaugti, ir, kaip B. Ropė teigė: „Išėmus britų dalį Lietuva viršys 77 procentus, reiškia mes dar geriau gyvenam…“ ir pakomentavo: „ Nes kalba eina, kad tos šalys, kurios virš 75 procentų gali būti kaip britų problemo, sakykim, prisidedančios (sprendėjos- S.L.patikslinimas )… bet ne visoms šalims prisidedant, tą skausmą perkelti, bet perkelti tiktai į tas jau  vidutinio išsivystymo lygį pasiekusias šalis. Biednų šalių neliesti, o turtingos, kaip donorės irgi nepasiduos, kad iš jų pinigai būtų atimti.“ (kalba iš audio įrašo netaisyta – S.L. pastaba). Į Sanglaudos fondo paramą, koofinansuojant (paramą gaunančioms šalims, prisidedant prie konkrečių projektų finansavimo) su maksimaliai maža dalimi, galės pretenduoti tik tos šalys, kurios per trejus pastaruosius metus nepasiekia 75 proc. BVP, tenkančio vienam gyventojui, nuo ES šalių vidurkio.

                      B. Ropės samprotavimuose: „Tai mums turbūt sukelia tam tikrus pamąstymus, o kodėl gi tai yra? Tai yra pagal mūsų perkamąją galią, tai reiškia,kad arba mūsų perkamosios galios krepšelis suskaičiuotas per daug, nu kaip čia pasakyti, skrupulingai ar nevisiškai, ar kitose šalyse situacija yra truputį kitokia. Tai ką dabar reiškia šitas skaičius? Tai jeigu iš tikrųjų mes eisime toliau nieko nedarydami su šituo skaičium, tai tas 25 proc. mažesnis finansavimas sanglaudai ko gero įvyks, jeigu dar ne didesnis.“ (kalba netaisyta – S.L. pastaba). Galima B. Ropės kalboje įžvelgti priekaištus Finansų ministerijos specialistams, kurie, net matydami Lietuvos „pasiekimų“ tendenciją, nuo 2010 metų visiškai nieko nepadarė, kad pasielgtų bent jau panašiai, kaip elgėsi Estija, Lenkija, Latvija.

Kyla klausimas, kodėl buvo nesistengta keisti situaciją į Lietuvos žmonėms palankesnę, bet ir toliau eita PVM tarifų didinimo keliu, nedidinant darbo užmokesčio viešajam sektoriui – mokytojams, gydytojams ir t.t.?

                      Beje gana įdomus buvo ES parlamentaro B. Ropės pastebėjimas, kad „Jeigu mes padidintume išlaidas (atlyginimus) viešajam sektoriui (pas  mus jis vienas pigiausių pagal statistiką), tai mes galbūt galėtume šį procentą susimažinti iki 74 ar net 73 procentų..“ (kalba iš audio įrašo netaisyta – S.L. pastaba).

                      Nesunkiai suvokiame, kad valstybė turi realius instrumentus bei galimybę koreguoti „išpūstą“ BVP ir iš esmės pagerinti Lietuvos žmonių gerbūvį. Bet tada kyla klausimas, kodėl Lietuva to nedaro?!

                      Dar įdomiau, kai lentelėje matome, kad Lenkijos vyriausybė visai neskuba „išpūsti“ BVP savo gyventojams ir pasinaudoti Lietuvos „patirtimi“, didinant PVM tarifus pirmo būtinumo (išgyvenimą lemiančiosms) prekėms.

                      Pavyzdžiui, pagal Europos komisijos oficialius duomenis, kai Lietuvoje mes perkame pirmo būtinumo prekes ir vandenį su jau įskaičiuotu 21 proc. PVM tarifu, tai lenkai savo valstybėje tuos pačius produktus perka gerokai pigiau – su 5 ir 8 proc. PVM tarifu [1].

                      Tai kas turi didesnius šansus išgyventi?

                      Vietoje to, kad vardan „gražių“ BVP rodiklių, didelės mokestinės naštos saviems piliečiams (Lietuvos pavyzdys), Lenkija nenustoja elgtis taip, kaip „atsilikę, mažiau išsivystę“ regionai, ir ketverius metus iš eilės sugeba išlaikyti vienam gyventojui mažesnį BVP, nei 70 proc. ES vidurkio. O gal ten kiti prioritetai, kad šalies gyventojai dirbtinai neskurdinami?

                      Kaip BVP ir PVM „auginimas“ atsilieps ES fondų paramai

2014-2020 m. finansiniame laikotarpyje iš ES fondų buvo suderėta parama siekianti beveik 8,4 mlrd. Eurų: https://www.esinvesticijos.lt/lt/finansavimas/apie-2014-2020-es-fondu-investicijas

Apie tai, kokios paramos ir kokių koofinansavimo sąlygų gali tikėtis Lietuva ir susiderėti 2021-2007 metų ES finansiniame laikotarpiui, informaciją jau galima rasti: https://innovate.lt/es-parama-po-2020/ . Ir, nors prasidėjus deryboms, sunku nuspėti jų baigtį, bet kai kurie kontūrai jau ryškėja, kad visas finansinis paketas bus ne daugiau, kaip 5,6 mlrd.Eurų:

                      „2021 – 2027 ES daugiametė finansinė programa šiuo metu jau rengiama ir derinama Europos Komisijoje. Jau rudenį prasidės itin įtemptos derybos Briuselyje, kurios Lietuvai yra labai svarbios, siekiant atstatyti ar bent kažkiek padidinti planuojamą ateinančio laikotarpio ES finansavimo Lietuvai mažinimą. Lietuvai ateinantis finansinis periodas bus mažesnių apimčių – numatoma mažinti ne tik tematinių tikslų skaičių, bet ir ES investicijų finansinį paketą net 24 procentais – t. y. iki 5,6 mlrd. eurų. Be to, bus mažinamas bendras projektų finansavimo intensyvumas nuo 85 proc. iki 55 proc. Lyginant su šiuo metu įpusėjusiu finansavimo periodu, tikėtina, kad Lietuvos indėlis turės stipriai didėti, spaudimas nacionaliniam biudžetui išaugs. Be to, numatoma, kad PVM – iš esmės bus netinkamos finansuoti išlaidos, išimtys galimos tik didesniems nei 5 mln. Eur. projektams. Tai, tikėtina, lems stambių projektų prioritetizavimą, siekiant taupyti nacionalinį biudžetą.”

                                            Be akivaizdaus bendro paramos investicinio finansinio paketo sumažėjimo 8,4 – 5,6 = 2,8 mlrd. eurų, kiti esminiai skirtumai tarp besibaigiančio ir planuojamo finansinio laikotarpio bus taip pat itin nepalankūs Lietuvai, o tai galite įvertinti pamatę duomenis šioje lentelėje:

2014-2020	2021-2027	Skirtumai
ERPF ir ESF = 85% Nacionalinis bendrafinansavimas = 15%	ERPF ir ESF = 55% Nacionalinis bendrafinansavimas = 45%	Trigubėja nacionalinis bendrafinansavimas!
Sanglaudos fondas = 85% Nacionalinis bendrafinansavimas = 15%	Sanglaudos fondas = 70% (pervestai į EITP = 85%) Nacionalinis bendrafinansavimas = 30%	Dvigubėja nacionalinis bendrafinansavimas!

Atkreipsiu skaitytojų dėmesį į šią makabriškai panegirišką citatą: „Pagrindinės priežastys, kodėl mažėja finansavimas yra džiugios: Lietuvos ekonomika auga ir nebe esame labiausiai atsilikęs regionas. Pirmą kartą tampame pereinamojo laikotarpio regionu. Lietuvoje BVP/vienam gyventojui šoktelėjo gana stipriai, o tai yra pagrindinis rodiklis, kuriuo matuojama regiono pažanga ir išėjimas iš atsilikusių į pereinamojo laikotarpio regioną“.

                      Toks įspūdis, kad skaitau ištrauką iš sovietmečio laikų pranešimo laikraščio redakcijos skiltyje, kai dažnai tais laikais matėsi bandymai imituoti sėkmingą „besivystančio socializmo“ perėjimą į „brandaus socializmo“ fazę, nenorint pripažinti, kad paprastų žmonių gyvenime šie pokyčiai greičiau rutuliojasi atvirkštine kryptimi. Taigi panašiai šiandien krykštaujama iš laimės, kad tapome „pereinamojo laikotarpio regionu“. Ir tai dėka BVP – „pagrindinio rodiklio, kuriuo matuojama regiono pažanga“ augimo?  

                           BVP – ekonominės ir socialinės gerovės įrodymas?

Mums metai iš metų pasikartojantys valdžios atstovų džiaugsmingi pareiškimai apie augantį BVP – formavo įspūdį, kad gyvenimas Lietuvos piliečiui turėtų neabejotinai gerėti. 

                     Štai 2010 metais „reaguodamas į Statistikos departamento paviešintus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo duomenis, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius pareiškia: „Šios teigiamos tendencijos, tai dar vienas akivaizdus liudijimas, kad pasiteisina Vyriausybės vykdoma finansinė ir ekonominė politika. Pozityvūs rezultatai suteikia vis stabilesnio optimizmo ateičiai“, – sakė premjeras A. Kubilius. Premjeras taip pat mano, kad BVP augimo tendencijos artina tą laiką, kai kiekvienas Lietuvos žmogus konkrečiai pajaus gyvenimo „pagerėjimą.“ – https://lrv.lt/lt/naujienos/premjeras-bvp-augimo-tendencijos-ir-vyriausybes-vykdomos-politikos-rezultatas

                      Panašius BVP augimo vertinimus gana dažnai galima buvo išgirsti iš LR Vyriausybės ir jai pavaldžių ministerijų ataskaitų ir tai nejučia formavo visuomeninę nuomonę, kad BVP dydis ir jo auginimas yra visos šalies ekonomikos tikslas, neabejotinai duosiantis teigiamą įtaką žmonių pragyvenimo lygiui ir kokybei.

                      Tačiau 2010 metais paskelbiamos Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatų išvados apie tai, kad BVP neturėtų būti laikomas šalies gyventojų ekonominės gerovės rodikliu. Būtent tokią išvadą suformulavo Nobelio premijos laureatai Džozef Stiglic ir Amartia Sen, o taip pat garsus prancūzų ekonomistas Žan-Pol Fitussi, kurie tuometinio Prancūzijos Prezidento Nikolia Sarkozi 2008 metais buvo pakviesti suformuoti ekonomistų komisiją, kad išsamiai ištirtų ir atsakytų į klausimą, ar BVP yra patikimas ekonominio ir socialinio progreso indikatorius?.

                      Išsami 291 puslapių ataskaita buvo paskelbta 2010 metais ir išvadoje, kurioje autoriai atkreipė dėmesį į visą eilę BVP rodiklio trūkumų,  buvo teigiama, kad „BVP neatspindi ekonominės nelygybės ir ekonominių sprendimų pasekmių ekologinei aplinkai“.

                      Šią ataskaitą anglų kalba galite nesunkai rasti internete, kaip ir knygas,  kurios buvo publikuotos šios ataskaitos pagrindu. Knyga anglų kalba buvo publikuota 2010 metais, o 2016 metais buvo išleista ir rusų kalba „Neteisingai vertinamas mūsų gyvenimas: Kodėl BVP neturi prasmės?“

• 

• 

Lietuvių kalba šios ataskaitos man nepavyko surasti, tačiau pastebėjau, kad po šių išvadų paskelbimo BVP augimo vertinimai valstybės vadovų pasisakymuose ir finansų analitikų vertinimuose tapo gerokai santūresni ir neliko nepamatuotų lūkesčių žadinimo apie neabejotinai gerėsiantį gyventojų gerbūvį augant BVP.

                      Tačiau… Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus savo 2019 metais publikuotoje ataskaitoje „Lietuvos ekonomika: kur esame ir kas laukia“ BVP ir jo augimą pateikia, kaip pragyvenimo lygio augimo įrodymą. O gal bando Lietuvos gyventojams formuoti džiaugsmo iliuziją ir pateisinti šoktelėjimo virš ES šalių 75% BVP vidurkio svarbą?:

Taigi pakankamai ilgą laiką BVP rodiklis buvo tapęs šalies ekonominės galios ir gerovės indikatoriumi ir „Še tau, boba, Devintinės!“ – (taip nuo seno sakydavo lietuviai, kam nors nepasisekus ar dėl ko nors nustebus)…

                      Tai gal galima BVP rodiklio atsisakyti ir nebesukti sau galvos?

Nepavyks, nes BVP yra skaičiuojamas tam, kad priklausomai nuo jo dydžio būtų sumokami valstybės įnašai į įvairias tarptautines organizacijas, kuriose nario teisėmis dalyvauja Lietuva ir privalomai sumokama dalis pinigų į bendrą ES biudžetą, iš kurio teikiama parama „atsiliekančioms“ nuo Lietuvos valstybėms – Lenkijai, Latvijai, Estijai… 

                      Apie akivaidžiai netikslingai švaistomas biudžeto lėšas mokesčiams į įvairias tarptautines organizacijas rašiau prieš dvejus metus straipsnyje „Raudonoji žvaigždė grįžo į Lietuvos žemėlapį?“, tad tik priminsiu esmę: „Tik už mūsų funkcionierių dalyvavimą kažkokių 125 tarptautinių organizacijų pasitarimuose ir konferencijose (dalyvavimą kai kuriose iš jų net pati Finansų ministerija pripažįsta, kaip „Nenaudinga“) šalies centrinė valdžia, pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenis , jau įsiskolino – 1,720 mlrd. eurų. (S.L. pastaba – į šį 125 organizacijų tarpą neįeina ES, eurozonos ir NATO struktūros).“ Prie šios dalies taip pat, manau, dar teks sugrįžti būsimuose straipsniuose.

                      Jeigu BVP rodiklio skaičiavimo negalim išvengti , tai gal bent pasigilinkim, kas realiai įtakojo tokį BVP augimą Lietuvoje, kad iš paramos gavėjos mūsų valstybė tapo donore? Tuo labiau, kad mūsų kaimynės demonstruoja gerokai kitokią savo patirtį.

                      Apie BVP skaičiavimo subtilybes pagal „pajamų“, „išlaidų“ ir „gamybos“ metodikas nesiimsiu aiškinti, nes informacijos rasite, jei tik bus noro jums į tai gilintis, net Rūtos Vainienės ekonomikos terminų žodyne. Bet apie BVP paskaičiavimo pokyčius, kurie įvyko Lietuvai rengiantis tapti Euro zonos šalimi ir planuojant nuo 2015 metų pradžios įsivesti Eurą, reikia pakalbėti išsamiau.

                           Pasirodo, nuo 2009 metų apskaičiuojant BVP, jis tapo „didinamas spėjamomis šešėlinės ekonomikos apimtimis“! Ir tai liudija šie oficialūs LR Statistikos departamento publikuoti dokumentai:

                   Atkreipiu dėmesį į tai, kad daugiau panašių „paatviravimų“ ar bent užuominų apie šešėlinės ekonomikos dalį BVP paskaičiavimuose – vėlesniuose oficialiuose Lietuvos Statistikos departamento dokumentuose ir nacionalinėse sąskaitose man nepavyko surasti. Kaip ir bent kiek įtikinamesnio paaiškinimo, kaip ir paaiškinimų kokiu būdu jis paskaičiuojamas nuo „prostitucijos, narkomanijos, ar nuo nusikalstamos veiklos“.

                      O gal čia ir glūdi atsakymas, kokiu būdu Lietuva „užsiaugina“ savo BVP?

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atvirai skelbia kasmetinių šešėlio tyrimų rezultatus savo portale – https://www.llri.lt/lietuvos-seseline-ekonomika, tačiau ir į ten pateiktus duomenis žvelgiu su dideliu atsargumu, nes mano patirtis analizuojant ne itin korektišką kitų ES šalių atžvilgiu LLRI nustatomą Laisvės nuo mokesčių dienos datą, verčia įtariai vertinti teiginius ir apie šešėlinės ekonomikos dydį.

                           O štai Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas, 2014 metais savo straipsnyje DELFI portale teigė: „Šiuo metu Lietuvos statistikos departamentas skaičiuodamas BVP įtraukia tam tikras nedeklaruotas ekonomines veiklas, pavyzdžiui, be fiskalinio kvito parduotas paslaugas ar prekes, vokeliuose išmokėtus atlyginimus (žinoma, tai tik statistiniai įverčiai, nes niekas tikslaus šešėlio masto nežino).  Tačiau nuo šiol daugelis nelegalių veiklų – prostitucija, narkotikų platinimas, cigarečių bei kitų prekių kontrabanda – bus pripažįstamos ekonominėmis ir turės būti įtrauktos skaičiuojant BVP. Kai kuriose šalyse šios veiklos jau įtrauktos į BVP, kitur poveikis bus labai mažas, o, pavyzdžiui, Airijoje ir JK gali siekti apie 0,7 proc. BVP. Paradoksalu, bet reikia apgailestauti, jog dėl šių pokyčių Lietuva pateks tarp šalių, užfiksuosiančių didžiausią BVP šuolį.“

                     O toliau – dar įdomiau. 2016 metais dr. Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas savo straipsnyje „BVP – kaip universalus ploviklis“ 15min portale teigia: „BVP nėra kietais duomenimis pagrįstas faktas – tai tik statistinis įvertis, besiremiantis apklausomis, interpretacijomis ir prielaidomis.“

                      „Net iki trečdalio BVP gali sudaryti nelegalus darbas, šešėlinės pajamos, neapskaityti bei nuslėpti sandoriai ir nelegali veikla – prostitucija, prekyba narkotikais ir panašiai. Turbūt nekyla abejonių, kad šią ekonomikos dalį ir jos pokyčius tiksliai pamatuoti yra neįmanoma.“

                      Ir štai Nerijaus Mačiulio paskutinė frazė jo straipsnyje, tiesiog paperkanti savo nuoširdžiu atvirumu: „Neneigiant šio universalaus rodiklio naudos, nereikėtų persistengti ir pradėti jį naudoti smegenų plovimui.“ Šie „Swedbank“ vyriausio ekonomisto paatviravimai sukelia didelį nerimą ir įtarimą, kad norinčių plauti smegenis Lietuvos piliečiams netrūksta…

                      Ką privalome padaryti, kad neprieitume liepto galo?

Ar ne laikas rimtai susimąstyti, kaip greitai Lietuvos ekonomika ir finansai prieis liepto galą, jei ir toliau net trečdalis BVP bus paskaičiuojamas pridedant negaunamas sumas – iš šešėlinės ekonomikos ir nelegalios bei nusikalstamos veiklos, o į ES biudžetą ir kitas tarptautines organizacijas nario mokesčiai Lietuvai ir toliau bus paskaičiuojami nuo viso fiktyvaus BVP dydžio.  Ar dar ilgai Lietuvos mokesčių mokėtojai išgalės dengti šešėlinės ekonomikos ir nelegalaus verslo nesumokėtų mokesčių dalį? O gal tai tik ne iš karto plika akimi matomas verslo planas, norintiems dar labiau didinti šalies įsiskolinimą ir tuo pačiu pasitarnauti bankams?

                      Iš pirmo žvilgsnio lyg ir aišku, kad išlieka būtinybė mažinti šešėlio įtaką šalies ekonomikai ir finansams. Bet karą šešėliui skelbė jau ne viena Vyriausybė, tačiau konkretūs veiksmai man primena katės žaidimą su savo uodega – gaudo, gaudo, tačiau pagauti negali. Rezultatas – viskas toliau sukasi ratu, iš esmės liekant toje pačioje vietoje.

                      Gal pagaliau pradėkim nuo priežasčių, sąlygojančių šešėlį. Ir čia atkreipsiu dėmesį į LLRI 2019 metais atlikto gana išsamaus tyrimo „Šešėlinė ekonomika: nuo priežasčių link sprendimų“ keletą teiginių:

                           „Ūkinės veiklos suvaržymai mokesčiais ir reguliavimu yra pagrindinė šešėlinės ekonomikos priežastis.“;

                      „Mokesčiai pabrangina prekes ir paslaugas bei lemia legaliai ir nelegaliai parduodamų prekių ir paslaugų kainų skirtumus. Šie kainų skirtumai skatina rinktis pigesnes nelegalias prekes. Didžiausias prekėms ir paslaugoms (arba vartojimui) taikomas mokestis yra pridėtinės vertės mokestis (PVM).“

                           Panašią išvadą galima susiformuoti skaitant ir apie akcizų dydžio įtaką šešėlinei ekonomikai. Ką reiktų daryti ir kas daroma – LLRI irgi įvardina:

                           „1. Legaliai ūkinei veiklai taikomos mokesčių naštos pakeitimai;

                      2. Legalios ūkinės veiklos reguliavimo naštos pakeitimai;

                      3. Bausmių už dalyvavimą šešėlinėje ekonomikoje didinimas;

                      4. Šešėlinės veiklos aptikimo tobulinimas;

                      5. Mokesčių moralės didinimas ir šešėlinės veiklos pateisinimo mažinimas.“

                      Kaip Lietuva atrodo palyginus su mūsų kaimynėmis ir kitomis šalimis, rasite minėtoje LLRI studijoje, o  aš dar kartą atkreipsiu jūsų dėmesį  į PVM žalą valstybės ekonomikai ir šalies gyventojams, nors apie tai esu rašęs ganėtinai daug, tačiau pasiūlysiu perskaityti bent jau straipsnį pavadinimu „Ar ne laikas panaikinti PVM – piliečių suteikiamą lengvatą valstybei ?“

                      Atėjo laikas keisti požiūrį į PVM ir PVM įvardinti tikruoju vardu

Vis daugiau gilinantis į PVM – Prievolinį Vartojimo Mokestį (būtent toks turėtų būti PVM raidžių iššifravimas, tiksliau nusakantis šio mokesčio esmę ir turinį, nei žmonių klaidinimas, aiškinant apie protu sunkiai suvokiamą pridėtinės vertės sukūrimą, ne kažką sukuriant ar pagaminant, o vartojant). Beje, net ir pati ES komisija tai atvirai įvardina vartojimo mokesčiu, tad paanalizuokime PVM įtaką ekonomikai ir finansams.

                      O kad geriau suprastume jo svarbą ir įtaką šalies ekonomikai ir finansams, siūlau dirstelėti į LR Finansų ministerijos pateikiamą 2019 metų mokestinių pajamų į šalies biudžetą struktūrą:

Akivaizdžiai galime įsitikinti, kad kaip ir kiekvienais metais, taip ir 2019 metais buvo planuojama 2/3 pajamų gauti iš PVM (48%)  ir akcizų (19%). Apie tai, kuo grėsminga tokia netiesioginių mokesčių (PVM ir akcizų), siekianti 2/3 visų pajamų dalis, paanalizuosime kitame straipsnyje. O dabar paanalizuokime, kaip šis suplanuotas ir biudžetas įgyvendinamas?

                      Kiek iš mūsų pavagiama kasmet ir ko mes nematom

Kiek kasmet netenkame planuoto PVM, galime susipažinti pasižiūrėję į Europos Komisijos VAT – GAP portale, o 2019 rugsėjo mėnesio ataskaitos trumpą versiją skaitykite –  See the factsheet , išsamią –  Read the full study.

                      Beje, Lietuva pagal PVM netektis (skirtumą tarp suplanuoto ir realiai gauto PVM) yra viena lyderių – trečia tarp visų ES šalių!:

Kodėl ir kas sąlygoja tokias netektis, matome iš mūsų Finansų nusikaltimų tyrimų tarnybos ataskaitos 2019-08-19   FNTT SURŪŠIAVO 2018 M. FINANSINIUS NUSIKALTIMUS :

1. PVM, pelno ar kitų mokesčių vengimas, ūkio subjektams į buhalterinę apskaitą įtraukiant realiai neįvykusius (tariamus) sandorius ar sandorius pagal tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus su užsienyje registruotais ūkio subjektais, Lietuvoje įsteigtomis fiktyviomis įmonėmis ar kitais asmenimis;
2. Karuselinis PVM sukčiavimas, naudojant vadinamuosius dingusius prekeivius (angl. Missing Traders Intra Comunity (MTIC)). Nusikaltėliai organizuoja tarptautines pinigų pervedimų „karuselės“ schemas, į kurias įtraukiami juridiniai asmenys iš kelių valstybių;
3. Tarptautiniu mastu vykdomos nusikalstamos veikos, susijusios su akcizais apmokestinamomis prekėmis (tepalinė alyva, dyzelinas);
4. Pelno mokesčio vengimas bei piniginių lėšų išgryninimas, pervedant pinigines lėšas į užsienio ar lengvatinio apmokestinimo (angl. offshore) įmonių sąskaitas užsienio bankuose už realiai neįvykusius (tariamus) sandorius;
5. Sandorių bei visų gautų pajamų neatvaizdavimas apskaitoje (slepiant realų veiklos mastą bei apyvartą), vykdant prekybą plataus vartojimo prekėmis;
6. PVM grobstymas panaudojant įmonių grandinę, klastojant dokumentus ir piktnaudžiaujant PVM maržos schemomis.

                      Priminsiu, kad dar 2013-06-13 savo straipsnyje „Ar ne laikas panaikinti PVM – piliečių teikiamą lengvatą valstybei?“ rašiau apie PVM, kaip apie mokestį, maitinantį nusikalstamas struktūras: „Pajamos iš nusikalstamai slepiamo PVM Bulgarijoje šešis kartus viršija pajamas iš narkotikų prekybos“ – teigiama Bulgarijos „Risk – Monitor“ fondo ataskaitoje, kuri skirta šalies nacionalinio saugumo įvertinimui.

                      Kaip bet kuri nauja sistema, PVM dar tik pradedamas bandyti efektyvumo prasme. Pirmieji, kas pasinaudojo šio mokesčio netobulumais – nusikalstamas pasaulis. Specialistams, jau keletą metų kovojantiems su PVM grobstymais, akivaizdu, kad šiuos nusikaltimus vykdo ne mėgėjai, o koordinuojamos mobilios profesionalių PVM plėšikų grupės, sėkmingai atimančios visų mokesčių mokėtojų pajamas visose 27 ES šalyse.

                      Pilnai įvertinti tikrąjį šių nusikaltimų mastą ir galimą poveikį politiniam ir ekonominiam gyvenimui bet kuriai ES šaliai – praktiškai neįmanoma. Jų pajamos greitai auga ir naudojamos naujiems nusikaltimams. Šiuo metu iš PVM naudojimo Europos Sąjungos šalyse didžiausią naudą gauna nusikalstamas pasaulis. Kuo didesnis mokesčio tarifo procentas, tuo daugiau pagrobiama per vieną operaciją (http://www.fatf-gafi.org ).

                      Balandžio pabaigoje Helsinkyje vykusioje konferencijoje kovai su mokestiniais nusikaltimais ES, Suomijos Finansų ministrė pareiškė, kad ES dėl mokestinių machinacijų per metus žala pasiekė vieną trilijoną eurų.

                     Kad suvoktume šią pinigų sumą – įsivaizduokite, kad staiga kiekvienas iš 3 (buvusių – aut. pastaba) milijonų Lietuvos gyventojų loterijoje laimi po 1,15 mln. Lt.

                      Tai jau grėsmė bet kokios valstybės saugumui, nes, kaip įspėja specialistai, – išaugs korupcija pačiuose aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

                      Na, o su straipsniais, publikuotais 2019 metais Lietuvos žiniasklaidos portaluose apie tai, kad „PVM grobsto, kas nori“ ir „PVM sistemą melžia, kas netingi: kaip nusikaltėliams dovanojame milijardus“ galite susipažinti ir patys, suaktyvinę melsva spalva paženklintus straipsnių pavadinimus (nuorodas).  

                      Išvados

Pirma, akivaizdu, kad mokesčių, o ypač netiesioginių mokesčių (PVM ir akcizų), negalima didinti iki begalybės ne tik dėl Lafero kreivės dėsningumų (kai mokesčių didinimas nuo nulio  iš pradžių duoda ir atitinkamų pajamų į biudžetą augimą, bet, peržengus ribą, pajamos pradeda mažėti, nes pernelyg dideli mokesčiai daro neigiamą įtaką bet kokiam verslui), bet ir dėl to, kad tai lemia bet kokio legalaus verslo pasitraukimą iš rinkos arba tampa postūmiu į „šešėlį“, ar net į nusikalstamą veiklą.

Antra, skubiai būtina laipsniškai didinti Lietuvos gyventojų perkamąja galią ir jau 2020 metais pradėti nuosekliai ir kasmet mažinti PVM tarifą pirmo būtinumo prekėms iki nulinio tarifo ir komunalinėms paslaugoms (ypač patalpų šildymui). Beje, tai numato ir neprieštarauja ES teisės aktai.

Trečia, LR Vyriausybė turi skubiai ir labai rimtai peržiūrėti savo galimybes prognozuoti ir, svarbiausia, laiku savo sprendimais didinti darbo užmokestį bei bazinį pensijų dydį, tokiu būdu apriboti BVP augimą, kad nebūtų viršijamas 75 proc. ES BVP rodiklio vidurkis. Tuo labiau, kad daugeliui investuotojų šis rodiklis  nėra jau toks svarbus, nes svarbiausi – gyventojų perkamosios galios pokyčiai ir galimybės įpirkti rinkoje siūlomas prekes ar paslaugas.

Ketvirta, LR Seimas ir Vyriausybė turi pagaliau suvokti, kad pats geidžiamiausias investuotojas Lietuvoje yra jos pilietis, nusiteikęs investuoti į savo aplinką ir savo ateitį, kurdamas šeimą ir matydamas savo ateitį Lietuvoje, protėvių žemėje. Šio tikslo įgyvendinimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir prioritetas.

Penkta, Lietuvos valstybė privalo išmokti gyventi pagal savo išgales, o ne lūkesčius, paremtus iliuzijomis, kad gyvenimas Lietuvoje pagerės tik todėl, kad taip norisi tuo tikėti. Ir jokiu būdu neužkrauti papildomos mokestinės naštos būsimoms kartoms.

                      Vietoje pabaigos

                      Lietuvos valdžios institucijos ir struktūros turi ne itin daug laiko atsitokėti ir nutraukti savo piliečių genocidą dėl netinkamos ekonominės, finansinės ir socialinės politikos, kuri saviems piliečiams nesukuria bent kiek patikimesnės socialinių liftų sistemos, nepadidina pasitikėjimo jausmo rytdiena ir verčia abejoti dėl vaikų bei anūkų galimybių susikurti oraus gyvenimo sąlygas savo protėvių žemėje.

                      Emigracijos srautų balansas, ko gero, dar ilgai išliks pačiu objektyviausiu Lietuvos piliečių gyvenimo kokybės ir gerovės rodikliu – https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=199693.

Saulius LAPĖNAS – Judėjimo LIETUVA YRA ČIA Valdybos narys, saulius.lapenas@lyc.lt ; www.lyc.lt

2019 m. gruodžio mėn. 5 d.

===

P.S.: Šis straipsnis buvo paviešintas savaitraščiuose „ŠIANDIEN“ ir „KARŠTAS KOMENTARAS“, gana išsamiai pristatyta YouTube kanale 2020-01-29 Giedrės Gorienės „TV Komentaras“ laidoje:

O 2020-02-05 buvo surengta spaudos konferencija Lietuvos Respublikos Seime:

Kur man teko garbė 17 min. bėgyje pristatyti problemas dėl prarandamų milijardų eurų:

https://www.slapenas.lt/wp-content/uploads/2020/02/2020-02-05-S_Lapeno-kalba-spaudos-konferencijoje-LR-Seime.mp4

Esu tikras, kad dar ne kartą teks sugrįžti prie šių pasiūlymų įgyvendinimo:

Na o visą 2020-02-05 Seimo nario Juozo Imbraso surengtą spaudos konferencija „Kodėl Lietuva praranda milijardus eurų?“ galite pamatyti čia: