„NEREALI” EKONOMIKA – I

Ekonomika ūkiškai – pradedantiesiems (17)

                      Šiandieninės finansų krizės, apie kurios antrą bangą įspėjo mūsų Prezidentė, išskirtinumą galima apibūdinti labai paprasta fraze: „nėra pinigų realiai ekonomikai“. Tai reiškia, kad finansiniai investuotojai nenori dėti savo pinigų į realią ekonomiką. Tai kur keliauja pinigai?

                      Mes žinom, kad ekonomika – tai ūkio valdymo būdas ir tai gana realu. Tai kokiu būdu reali ekonomika virsta į nerealią – fiktyvią …? Ir svarbiausia, kodėl ši fikcija ne tik atima pinigus iš realios ekonomikos, bet grasina mums visiems globalia krize?

                      Jei norite nusipirkti pieno, Jūs einate į parduotuvę, o jei norite įsigyti pieno gamybos įmonę – tai įmanoma padaryti nusiperkant akcijas vertybinių popierių biržoje, kurioje prekiauja visų atvirų akcinių įmonių akcijomis. Būtent ten sueina viso pasaulio investuotojai. Būtent finansinėse rinkose, kurių svarbiusia dalis yra vertybinių popierių biržos, vyksta realaus kapitalo virsmas į fiktyvų. Pažvelkime į tai įdėmiau, pasinaudodami paprastais pavyzdžiais.

Tarkime, Jūs su kaimynu sukūrėte bendrą įmonę paršiukui išauginti. Kad nebūtų ginčų ir ateityje būtų paprasčiau pasidalinti pelną (dividendus), pardavus išaugintą kiaulę, iš karto nusprendžiate kiek kas investuos į šį verslą. Trumpai tariant, pasidalinate įmonės akcijas.

                      Realios ekonomikos pagrindas yra аkcinė bendrovė – įmonė, kurios kapitalas padalytas į dalis – akcijas. Akcija – kompanijos nuosavybės dalis, vertybinio popieriaus pavidalu, patvirtinanti jos savininko teisę gauti dividendus. Dividendas – dalis akcinės bendrovės pelno, padalinta akcininkams priklausomai nuo jų turimų akcijų kiekio. Akcijos gali priklausyti privatiems asmenims arba kitoms įmonėms.

Paaiškėja, kad paršiukas suėda gerokai daugiau nei planavote ir jūsų bendrų investicijų jam užauginti neužteks. Tad, nusprendžiate dalį savos įmonės akcijų parduoti investuotojams biržoje.

                      Vertybinių popierių birža – organizacija, kurios tikslas – suteikti priemones prekiauti įmonių akcijomis bei kitais vertybiniais popieriais, nustatyti jų rinkos kainas. Įsigyti ar parduoti vertybinius popierius biržoje galima tik per tarpininkus – finansų maklerio įmones arba komercinius bankus, turinčius leidimą prekiauti biržoje. Įmonės, norinčios kad jų akcijomis būtų prekiaujama biržoje, turi įvykdyti tam tikrus reikalavimus.

                      Kodėl geriau parduoti savo akcijas, nei paimti kreditą iš banko? Įmonei tai labai patogu: parduodamas akcijas, savininkas pritraukia investicijas savo verslo vystymui. Blogai vystantis verslui galima sumažinti dividendus arba iš viso jų neišmokėti. O pasiskolinus iš banko, procentus tektų mokėti bet kokiu atveju. Todėl akcijų išleidimui ir platinimui daugelis kompanijų skiria vis didesnį dėmesį.

                      Investuotojams, nežiūrint į riziką likti be dividendų, vertybinių popierių įsigijimas ganėtinai patrauklus. Tik šis patrauklumas nuo pirmos biržos atsiradimo, įgavo neigiamų spekuliatyvių bruožų. Tai apibūdina gana lengvabūdiška sąvoka – „žaidimas biržoje“.

                      Pirma pastovi birža buvo atidaryta 1406 metais Olandijoje. Tikriausiai esate skaitę romanuose apie paryžiečius rentininkus, gyvenančius iš turimų akcijų procentų – dividendų. Perduodavo jas iš kartos į kartą kaip paveldimą turtą vaikams. Stiprios kompanijos akcijos reiškė sotų gyvenimo būdą ir garantuotas pajamas. Visada buvo laikomasi griežtos taisyklės: akcijų vertė tiesiogiai buvo susieta su realia ekonomika, su konkrečių kompanijų veikla. Tai reiškė, kad visa kompanijos vertė, visi jos aktyvai (gamyklos, baldai, turimos žaliavos ir pagamintos prekės) buvo lygūs akcijų vertei. Vystantis kompanijai – augo ir jos aktyvų vertė. Augo dividendai, išmokami pagal akcijas, augo ir akcijų vertė. Ir atvirkščiai.

                      Per praėjusį šimtmetį viskas iš esmės pasikeitė ir kad būtų aiškiau grįžkime prie pradėto nagrinėti pavyzdžio apie paršiuko auginimą.

                      Tarkime, pavyko parduoti savo įmonės akcijas ir šiuo atveju Jums sėkmingai baigėsi reali ekonomika, bandant pritraukti papildomas investicijas į įmonę, auginančią realų paršiuką. Jūs gavote, pavyzdžiui, 10 litų už akciją, o jos surado naujus savininkus ir virto savarankišku Produktu (preke). Naujasis dalies akcijų savinnkas gali bandyti jas parduoti kad ir po 100 Lt už akciją, kad tik būtų norinčių pirkti. Ir tokių norinčių gali atsirasti, jei bus manančių, kad jas vėliau bus galima parduoti dar brangiau. Veiklos principas biržose paprastas: pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Tačiau Jums nuo to jokios naudos, nes niekas net nemano jums primokėti už atsirandantį didesnį kainų skirtumą. Jūs jau vieną kartą pardavėte ir būsimų perpardavinėjimo naudą ar nuostolius turės dabartinis šių akcijų savininkas. Jums tik lieka prievolė išmokėti dividentus, suprantama, jei įmonės veikla yra pelninga. Dividendai mokami iš pelno, kuris atsiranda kaip įmonės veiklos pasekmė ir tai visai nesusiję su akcijų verte rinkoje.

                      Skirtingai nuo buvusių laikų, šiandien niekas nenori laukti, kada tas Jūsų paršiukas užaugs ir bus pelningai parduotas. Praktiškai niekas nebeperka akcijų tikėdamiesi gauti už tai galimus dividendus. Visi pirkimai biržoje vyksta turint tikslą vėliau perparduoti ir gauti pelną nuo akcijų vertės kurso kilimo. Jei pasiseks, tai toks „žaidėjas“ ryte nusipirkęs dešimt akcijų po 10 Lt, vakare jas pardaves po 20 Lt, be didelio vargo užsidirbs 100 Lt. Bet gali būti ir atvirkščiai. Akcijų kainos kris ir jis viską praras. Todėl investuotojai baiminasi įsigyti naujų ar nežinomų įmonių akcijas. O juk būtent pirminis akcijų įsigijimas suteikia įmonės savininkui finansinę injekciją į realią ekonomiką. Suprantama, kad spekuliuoti žinomos ar metai iš metų sėkmingai dirbančios kompanijos akcijomis yra saugiau. Jei dividendai nebe svarbiausias faktorius, tai sutrumpėja ir akcijų turėjimo laikas vieno savininko rankose: anksčiau tai buvo dešimtmečiai, o šiandien tai savaitės, dienos. Taip keliauja pinigai ir akcijos biržose, pereidami iš vieno investuotojo kitam, netgi kai kam atnešdami pelno, tačiau tai nesukuria jokio naujo produkto. Be viso to, toks spekuliatyvus požiūris į akcijas, pakeitė jų vertinimo būdą. Dabar akcijų vertės kursą diktuoja investuotojų nuotaikos. Mūsų atveju užtenka paleisti gandą, kad greitu laiku kiauliena pabrangs, ir Jūsų įmonės akcijų vertė pradės kilti. O jei kas nors paskleis žinią apie naują kiaulių gripą, tuoj visi puls pardavinėti turimas akcijas už mažiausias kainas. Tuo pačiu metu Jūsų įmonės veikla gali vystytis kuo puikiausiai ir paršiukas augs „kaip ant mielių“.

                      Todėl atsivertę „Bankininkystes ir komercijos žodyną“ Jūs galite perskaityti, kad „Fiktyvusis kapitalas –  spekuliatyvinis kapitalas (vertybiniai popieriai), neatitinkantis realiojo kapitalo“.

                      Na o po savaitės mes pratęsime pokalbį ir Jūs sužinosite kaip su „nerealios“ ekonomikos pagalba nekompetetingi vadovai gali prarasti Jūsų pensijas, sukelti pasaulinę krizę ir pusdykiai išparduoti Tėvynės turtą.

                      Turite klausimų – klauskite. 

Skaitykite straipsnio tęsinį: „NEREALI EKONOMIKA-II

Tai pat žiūrėkite

„BADO ŽAIDIMAI” – III

BŪTINA RENGTIS EKONOMINIAM KOLAPSUI Politikai mėgsta kalbėti, kad jei būtų iš anksto žinoję apie krizę, …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *