Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Susiję straipsniai
Ekonomika ūkiškai – pradedantiesiems (14)
Bet kuris sportininkas patvirtins, jei netiki savo jėgomis ir pergale – niekada nelaimėsi varžybų. Mes pasiekiame sėkmę kai norai sutampa su realybe, tačiau vien gerų norų neužtenka. Reikia ir kryptingų pastangų. Mes mobilizuojame savo resursus, savo jėgas ir imamės kažkokių veiksmų arba priešingai atsipalaiduojame ir laukiame savo lūkesčių išsipildymo. Klausimo esmė – kokie tie mūsų lūkesčiai?
Lūkesčiai – laukiami įvykiai, kurie mūsų manymu turėtų įvykti. Lūkesčiai – pagrindiniai veiksniai veikiantys ekonomikos mechanizmo judėjimą. Lūkesčiai gali įtakoti nuostabius ekonomikos vystymosi proveržius arba giliausias krizes. Investuotojų lūkesčiai gauti didesnį pelną lemia sprendimus kurioje šalyje ir į kokią sritį bus nukreipiamos jų lėšos. Indėlininkų lūkesčiai lemia bankų likimus: suabejoję banko patikimumu jie pradeda atsiiminėti indėlius ir tai sužlugdo bet kurį banką. Neišvengiama senatvė verčia mus atidėti dalį lėšų į investicinius pensijinius fondus. Mes su džiaugsmu leisime savo uždirbtus ar pasiskolintus pinigus, jei optimistiškai vertinsime savo galimybes ateityje uždirbti dar daugiau. Viskas bus atvirkščiai jei bus grėsmė prarasti darbo vietą ir gaunamas pajamas.
Mūsų natūrali ir protinga reakcija į sunkius laikus yra didelis atsargumas darant išlaidas, o tai apsunkina bendrą ekonomikos būklę. Pasitikėjimo praradimas ir krizės laukimo pasekmės iššaukia didesnius ekonomikos sukrėtimus nei gali sukelti pati krizė. Kuo mažiau išleidžiam, tuo mažiau kažkas uždirba. Kitaip tariant, jei mes visi laukiam pablogėjimo – tai ir blogėja… Mūsų elgesys, t.y. apsiprendimas leisti pinigus ar susilaikyti yra nulemtas mūsų lūkesčių, kurie stebėtinai greitai gali išsipildyti.
Kai kuriuos lūkesčius ekonomistai priskiria savaime išsipildantiems (angl. self-fulfilling expectations): pavyzdžiui, jei laukiame kokio nors produkto ar aktyvo kainų kilimo, pradedam juos supirkinėti arba apribojame jais prekybą (nes tikimės daugiau uždirbti, kai kainos pakils), o tai atveda prie neišvengiamo kainų kilimo. Kitais atvejais lūkesčiai gali būti save paneigiantys: pavyzdžiui tikėdamiesi gerų kainų ūkininkai stengiasi didinti derlingumą, o tai sąlygoja kainų kritimą (kuo daugiau prekių – tuo kainos mažesnės).
Suprantama, stebėti lūkesčius ir juos prognozuoti nelengva, tačiau apie juos galima spręsti matant žmonių veiksmus. Pamenat istoriją apie „tulpių krizę“, kai žmonės supirkinėjo beprotiškai brangstančius tulpių svogūnėlius, tikėdamiesi dar didesnio pabrangimo. Kai lūkesčiai nepasitvirtino prasidėjo krizė. Tokie ir panašūs atvejai lydi visą ekonomikos vystymosi istoriją.
Galime savęs klausti, kada ši betvarkė pasibaigs? Norisi stabilios ekonomikos ir išankstinio žinojimo ko galime laukti ateityje.
Perdėtas optimizmas ateities atžvilgiu, pagrįstas „gyvenimo džiaugsmu“ daro labai didelę įtaką ekonomikai. Tačiau tai daugiau psichologiniais ir politiniais faktoriais įtakojama problema nei ekonomikos sritis. Ekonomistai negali paskatinti gyventojų mėgautis gyvenimo malonumais, nes tai daugiau priklauso nuo vyriausybės veiklos, tačiau gali parodyti tolimesnius vystymosi kelius, numatyti kryptis ir tuo pačiu pakreipti žmonių lūkesčius norima linkme, kad lūkesčiai netaptų beprasmiai. Ko gero bus įdomu sužinoti, kad tiek dabartinė krizė, tiek buvusios krizės, ekonomistams ir politikams nebuvo staigmenos. Visos šios krizės buvo laukiamos ir nuspėjamos suvokiantiems pastoviai besikartojančius ekonominius ciklus.
Ekonominiai ciklai – vadinami reguliarūs ekonomikos svyravimai nuo piko iki kritimo. Šis cikliškumas – tai rinkos ekonomikos savireguliavimo mechanizmas, apibūdinamas kaip periodiškas gamybos lygio augimas ir kritimas. Šie ciklai, kaip diena ir naktis ar metų laikai, keičiantys vienas kitą, per tam tikrą laiką formuoja banguojantį pakilimų ir kritimų grafiką.
Kaip visa tai veikia galime pamatyti paprastame pavyzdyje. Tarkim, turite nedidelę pieno fermą, Jūsų produktai yra mėgstami vietinių gyventojų ir turi didelę paklausą, tad reikalai vystosi gerai. Tai neabejotinai galime vertinti kaip pakilimą ir Jūs nusprendžiate padidinti gamybos apimtis. Už banko suteiktą kreditą įsigyjate dar karvių ir pasiekiate parduodamos produkcijos kiekio viršūnę savo rajone. Tai neabejotinas pikinis (aukščiausias) taškas ir, taip sakant, „geriau nebegali būti“. Sekdami Jūsų pavyzdžiu, kaimynai taip pat ryžtąsi investuoti į tokią pelningą sritį ir kurti savo nuosavas pieno fermas. Dabar pagaminate daugiau pieno, bet pirkėjų skaičius nebegali išaugti. O ir konkurentai lipa ant kulnų, pastoviai mažindami savo produktų kainas. Išlaidos gamybai gerokai padidėjo, nes prasidėjo laikotarpis kai reikia ne tik mokėti palūkanas, bet ir gražinti paimtą iš banko kreditą. Pieno pagaminama daug, o parduoti perteklių nėra kam. Tikėtina, bandote mažinti išlaidas ir gamybos apimtis, atleisdami darbuotojus ir parduodami karves. Šį laikotarpį galime pavadinti kritimu. Po to seka vadinamasis dugnas – žemiausias taškas grafike, kai „blogiau nebegali būti“. Būtent šiais sunkiausiais kritimo ir buvimo dugne periodais, nuo Jūsų aktyvių veiksmų (optimizuoti gamybą ir rasti naujas rinkas) priklauso ar ferma (įmonė, valstybė) išliks iki krizės pabaigos ir būsimo neišvengiamo pakilimo laikotarpio pradžios. Po to vėl seks pikas, kritimas, dugnas ir vėl pakilimas…
Jei visa tai žinoma, paklausite Jūs, tai kodėl nieko nedaroma, kad šiuos ciklus sustabdytume? Sustabdyti, net ir norint – neįmanoma. Tai vos ne privaloma rinkos ekonomikos sąlyga. Net jei vyriausybė nieko nedarys, ciklai vistiek periodiškai kartosis. Esmė glūdi ne tik tame kaip aukštai bus pakylama ir žemai krintama, o kaip dažnai šie ciklai kartojasi. Visi žinom patarlę: aukštai kilęs – žemai krisi, bet labai skaudu kai tai dar pernelyg dažnai kartojasi, o ką sakyti apie krizių poveikį ekonomikai.
Reikia pripažinti, kad šiuolaikiniai ekonomistai išsivysčiusiose šalyse įvertinę daugelio metų tyrimus, rado būdus ir metodus kaip išlyginti šiuos ciklus
Ekonomikos vystymosi viršūnėje, kai atsiranda tikimybė „neapgalvotoms“ investicijoms, valstybė vengdama „perkaitimo“, vykdo aktyvios veiklos pristabdymo (susilaikymo) politiką: mažina biudžeto išlaidas, didina mokesčius, bando mažinti atlyginimus, sunkina kredito gavimo galimybes.
Ekonominio nuosmukio (recesijos) metu ir ypač kai pasiekiamas dugnas, visos valdžios priemonės nukreipiamos verslo stimuliavimui ir aktyvumo didinimui: mokesčių mažinimui, papildomo finansavimo didinimui, investicinių programų realizavimui ir darbo užmokesčio didinimui.
Dėka visų šių būdų ir priemonių dažniausiai pavyksta sumažinti ir subalansuoti ekonominius ciklus ir jie vienas į kitą pereina beveik nepastebimai. Tokia politika ne vieną kartą įrodė savo efektyvumą, nuo Didžiosios depresijos laikų Amerikoje (XX amžiaus trečiasis dešimtmetis). Tai tenkino ir žmonių lūkesčius ir sukūrė pagrindą daugelį metų trukusiam sėkmingam ekonominiam augimui.
Klausimas šia tema: – Kaip manote, kokiame ekonominio ciklo taške šiuo metu yra Lietuva?