Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Šiandieninė net 25 partijų įvairovė Lietuvoje, toli gražu neatspindi vienos ar kitos politinės jėgos vietą politiniame spektre nuo kairės į dešinę ar nuo dešinės į kairę. O pasigilinus į šių partijų pavadinimus ir jų programines nuostatas, galima nesunkiai pastebėti siekį atstovauti gana siaurą interesų sritį ar net kai kurių asmenų ambicijas turėti savo „kišeninę“ partiją. Tai sąlygoja Tautos susiskaldymą ne tik pagal pažiūras, bet ir pagal amžių, socialinę padėtį ir net tikėjimą.
Būtent šiuo „savanorišku“ susiskaldymu ir naudojasi stambaus verslo subjektai ir medijų savininkai, siūlydami ir teikdami savo paslaugas „elitinėms“ partijoms, siekiančioms išlikti reikšmingomis, formuojant politinę daugumą įstatymų leidybos kalvėje – LR Seime ir perimant vykdomosios valdžios institucijas – LR Vyriausybėje, ministerijose ir departamentuose.
Kiek partijų reikia Lietuvai?
Pasvarstymai, kad Lietuvoje pakaktų dviejų kairę ir dešinę politinę paletę atstovaujančių partijų, o centre likus 2-3 mažesnėms centristines pozicijas atstovaujančioms politinėms jėgoms, kurios lemtų valdančios daugumos formavimą tiek įstatymų leidybos, tiek vykdomosios valdžios institucijose – gerokai palengvintų Lietuvos piliečių apsisprendimą rinkimų kampanijų metu. Tačiau tai kol kas sunku net įsivaizduoti, kai matai 25-ių partijų sąrašą.
Po nepavykusio bandymo LR Seime pažeminti praeinamumo į Seimą kartelę nuo 5 proc. iki 3 proc., partijos savikritiškiau įvertinusios savo galimybes tapti parlamentinėmis, šiandien gerokai pozityviau nusiteikusios telktis į stambesnius politinius darinius. Kaip besvarstytume, tik panašių vertybių pagrindu sutelkus Seimo narių kritinę masę, gali pasiekti juntamų rezultatų. Galima džiaugtis, kad pirmasis pozicijų suderinamumas pasiektas tarp Kartų solidarumo sąjungos – SANTALKOS LIETUVAI ir Centro partijos. Prasidėjus rinkiminei kampanijai, tokių susitarimų dėl nekonkuravimo ir bendrų veiksmų po rinkimų neabejotinai bus dar daugiau.
Tai tikrai pavyktų, jei ir patys Lietuvos piliečiai kritiškiau žvelgtų į rinkėjų primityvų skirstymą į atskiras socialines grupes – senus ir jaunus, dirbančius ir socialiai remtinus, darbdavius ir dirbančiuosius. Ne be reikalo tautos išmintis sako, kad „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Būtent dabartinė gausa partijų, siekiančių atstovauti atskiras socialines grupes, prisideda prie tautos supriešinimo ir tautos skaldymo, kuriuo sėkmingai naudojasi stambios korporacijos ir diktuoja savo „žaidimo“ taisykles!
Kaip pavyzdį prisiminkime dažnai girdimus „ekonomistais“ prisistatomų bankų finansų analitikų teiginius apie BVP, tenkančio vienam augimo tendencijas ir prognozes. Prie to prisideda ir politinio „elito“ teiginiai, kad norint pakelti valstybės gyventojų pragyvenimo lygį būtina didinti persiskirstymą, o tai įmanoma, didinant esamus arba įvedant naujus mokesčius. Šalia girdisi raginimai suvienodinti PVM tarifą, naikinant bet kokias lengvatas (nors sumažinti tarifai ES nedraudžiami ir taikomi sėkmingai besivystančiose šalyse). Į bendrą chorą įsilieja įsakmūs teiginiai apie būtinas „lubas“, kurios skirtos apsaugoti gerokai daugiau uždirbančius, ne tik nuo progresinių mokesčių šalininkų ir entuziastų (nebūtina būti dideliu finansų analitiku, kad tam pačiam tarifui esant, nuo didesnio atlyginimo, sumokami mokesčiai proporcingai didėja). Trumpai tariant, norit gyventi geriau, susitaikykit su didesniais mokesčiais ir šalin rankas nuo daugiau uždirbančių, nes tai blogai atsilieps tiesioginėms užsienio investicijoms ir nepritrauksim aukštos kvalifikacijos specialistų…
Apie BVP auginimo (suformuojant apgaulingą jausmą, kad tai mūsų augančios gerovės rodiklis) ir PVM žalą gyventojams esu rašęs, o dabar pažvelkim, kas Lietuvoje ir už jos ribų labiausiai suinteresuoti, kad tokia politika ekonomikos ir finansų srityje išliktų įmanomai ilgiau.
BVP rodiklis, viršijantis 75 procentus ES šalių vidurkį, Lietuvai atsilieps apie 2,8 milijardo finansinės paramos iš ES fondų netektimi ir trigubai išaugusiu 45 proc. poreikiu prisidėti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis prie įvairių projektų įgyvendinimo, įsisavinat šias lėšas.
Nebūtina būti itin įžvalgiam, kad dėl tokio galimai nusikalstamo Finansų ministerijos specialistų neapdairumo daugiau kaip tris metus iš eilės , išloš ne tik mūsų kaimyninės valstybės – Lenkija, Latvija ir Estija, bet ir kitos šalys sugebėjusios išlikti ES paramos gavėjais. Kad BVP rodiklio auginimą galima buvo suvaldyti liudija BVP paskaičiavimo metodika ir EUROSTAT duomenys (apie tai esu rašęs).
O štai dėl itin aukštų netiesioginių mokesčių – PVM ir akcizų tarifų išsaugojimo suinteresuoti ne tik valstybės biudžeto formuotojai (LR Finansų ministerija, Vyriausybė ir Seimas), bet ir mūsų šalies ekonomiką ir finansų politiką ypač įtakojantys ir didžiausią naudą gaunantys dukteriniai skandinavų šalių bankai. Šalia ryškėja dar viena interesų grupė, kurioje galima įvardinti vietinių ir tarptautinių nusikalstamų struktūrų, korporacijų ir netgi teroristinių organizacijų atstovus.
Atkreipsiu dėmesį, kad finansų ministerijos atstovai daugiau kalba apie būtinumą plėsti mokesčių bazę, tačiau retai pastebi būtinumą užlopyti biudžeto (mokesčių mokėtojų sumokėtų pinigų) grobstymo skyles, poreikį gyventi pagal išgales ir nėra linkusios peržiūrėti išlaidas įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurios neduoda jokios pridėtinės naudos mūsų valstybei. Iš karto atkreipiu dėmesį, kad kalbu ne apie Lietuvos įnašus į ES ir NATO.
SANTALKA LIETUVAI
Visuomeninio judėjimo LIETUVA YRA ČIA lyderis dr. Arvydas Juozaitis ne tik pasiūlė, bet ir savo nuosekliais veiksmais siekė paskatinti esamų partijų susijungimą. Į rugpjūčio mėnesį išplatintą Arvydo Juozaičio manifestą-kvietimą jungtis, nesuteikiant pirmenybės nei vienai partijai, atsiliepė Centro partija ir tautininkai, ketino prisidėti ir jaunalietuviai. Deja, užsitęsusios konsultacijos-derybos virto primityviu pasiūlymu pasidalinti vietas kandidatų sąraše. Tai reiškė ne partijų susiliejimą, o tik koalicinio sąrašo sudarymą artimiausiems rinkimams į LR Seimą, nesukūrė prielaidų galingesnei ir tvaresnei politinei jėgai, galinčiai pasiūlyti rimtas alternatyvas Lietuvos valstybės vystymuisi.
Bandymai suteikti galimybę, Tvarkos ir teisingumo partijos nariams tapti Santalkos Lietuvai steigėjais baigėsi ultimatyviais reikalavimais garantuoti vietas rinkiminiame sąraše, atmetant Kartų solidarumo sąjungos pasiūlymą telktis pasinaudojant jos juridinio asmens statusu.
Vienintelė partija iš dešimties, pozityviai sureagavusių į rugpjūčio manifestą-kvietimą, Kartų solidarumo sąjunga kolegialiu Tarybos ir prezidiumo nutarimu pasiūlė Arvydo Juozaičio šalininkams įsilieti į šios partijos gretas ir kartu su Santalkos Lietuvai iniciatyvinių grupių nariais, pakeitus partijos pavadinimą, imtis vadovauti šiai politinei jėgai. Po neeilinio Kartų solidarumo sąjungos suvažiavimo, įvykusio sausio mėn. 18 d., prasidėjo aktyvus teritorinių skyrių atnaujinimas ir naujas etapas, kuriant SANTALKA LIETUVAI.
Jau pirminių konsultacijų su Kartų solidarumo sąjungos vadovais metu, aiškiai ir nedviprasmiškai keletą kartų įvardinau, kad Arvydo Juozaičio SANTALKOS LIETUVAI iniciatyvinių grupių įsiliejimas į šią partiją, jokiu būdu nereiškia išskirtinai pensininkų interesų atstovavimą įstatymų leidybos ar vykdomosios valdžios institucijose. Tačiau neabejoju, kad pagarbus požiūris į pensininkus, mažinant jų socialinę atskirtį ir skurdą, taps geriausiu įrodymu šiandien dirbančiam ir jaunimui, kokios jie gali tikėti orios senatvės sąlygų ir galimybių savo gimtinėje.
SANTALKA LIETUVAI siekia subalansuoti visuomenės poreikius ir lūkesčius su realiomis Lietuvos valstybės finansinėmis galimybėmis:
– apribojant mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą per surenkamo PVM-o sugrąžinimus nusikalstamoms struktūroms (pagal ES VAT-GAP ataskaitos duomenis vien per 2018 metus Lietuva neteko 1,119 mlrd. Eurų ir yra trečia pagal didžiausius praradimus tarp ES šalių) ,
– peržiūrint būtinybę Lietuvai dalyvauti tarptautinėse organizacijose, kurios įsiskolinimas 2016 metų pabaigoje siekė per 1,720 mlrd. Eurų. (tik už mūsų funkcionierių dalyvavimą 125 tarptautinių organizacijų pasitarimuose ir konferencijose (dalyvavimą kai kuriose iš jų net pati Finansų ministerija pripažįsta, kaip „Nenaudinga“) šalies centrinė valdžia, pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenis , jau įsiskolino – 1,720 mlrd. eurų. (S.L. pastaba – į šį 125 organizacijų tarpą neįeina ES, eurozonos ir NATO struktūros).
– laipsniškai mažindami PVM tarifą pirmo būtinumo prekėms iki minimalaus lygio. ( Nuo 3 iki 7 proc. PVM tarifas pagrindiniams maisto produktams taikomas Liuksemburge, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Kroatijoje, Kipre, Olandijoje. Nuo 9 iki 14 proc. PVM tarifas taikomas pagrindiniams maisto produktams Rumunijos, Čekijos Respublikai, Slovėnijai, Graikijai, Austrijai, Suomijai, Švedijai).
– nedidindami būtinas išlaidas daugiau nei 2 proc. šalies gynybos poreikiams užtikrinti.
Lietuvos valdžios institucijos ir struktūros turi pagaliau atsitokėti ir nutraukti savo piliečių genocidą dėl netinkamos ekonominės, finansinės ir socialinės politikos, kuri saviems piliečiams nesukuria bent kiek patikimesnės socialinių liftų sistemos, nedidina pasitikėjimo jausmo rytdiena ir verčia abejoti dėl vaikų bei anūkų galimybių susikurti oraus gyvenimo sąlygas savo protėvių žemėje.
Saulius LAPĖNAS,
„KARTŲ SOLIDARUMO SĄJUNGA – SANTALKA LIETUVAI“
pirmininko pavaduotojas.
2020-03-01
Straipsnis buvo parengtas ir skirtas publikavimui savaitraštyje „ŠIANDIEN” 2020 m. kovo 6-19 d. Nr. 9-10
