Knygų mugėje – knygos „LIBERALIZMAS KAIP PILIETINĖ RELIGIJA“ PRISTATYMAS. „Ar Lietuvai reikalingas klasikinis liberalizmas?“

„Ar Lietuvai reikalingas klasikinis liberalizmas?“ – būtent toks klausimas man kilo, pavarčius filosofo, politologo, humanitarinių mokslų daktaro, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio knygą „Liberalizmas, kaip pilietinė religija“, kurią įsigijau, kai tik atvykau į Knygų mugę Litexpo komplekse. Šios knygos autorius paskutiniame puslapyje lakoniškai pristatomas: „Alvydas Jokubaitis – vienas įdomiausių liberalizmo kritikų Lietuvoje. Jis teigia jog liberalizmas yra dabartinės Lietuvos gyvenimo aprašymas, ir kritikuoja ne atskirus liberalizmo aspektus, o visą doktriną.“

Tai, kad šios knygos autorius įvardinamas liberalizmo „kritiku“, nesu linkęs priimti tiesmukai ir kitiems nesiūlyčiau šio mokslininko darbų ir teiginių vertinti tiesiogine šio žodžio (kritikas – žmogus, iškeliantis trūkumus) prasme, nes kaip ir tarp teatro ar meno kritikų pasitaiko ne tik negatyvias, bet ir pozityvias kritines pastabas rašančių recenzijas, taip ir filosofijos arimuose tenka susidurti su įvairių vertinimų ar požiūrių gausa.

O tai, kad Alvydas Jokubaitis „vienas įdomiausių“, tai vargu ar rasis tuo abejojančių, tarp susipažinusių su šio filosofo darbais, ar girdėjusių jo paskaitas, ar bent jau mačiusių videoįrašus YouTube portale. Kuo mane žavi šis mokslininkas, tai savo unikaliu gebėjimu priversti mąstyti, jį skaitančius ir girdinčius, bet jokiu būdu nesiūlo pasikliauti gan dažnai dogmomis virstančiais teiginiais.

Būtent YouTube portalo įrašuose galima rasti įdomių ir intriguojančių šio filosofo teiginių, kaip pavyzdžiui: „Jei kalbam apie diktatūrą, aš bet kada, aš kaip senas liberalas – esu prieš diktatūrą!”

Šią ištrauka (maždaug nuo 48:40 min.) paimta iš Alvydo Jokubaičio „MES TURIME VALSTYBĘ BE PILIEČIŲ TIKĖJIMO SAVO VALSTYBE” paskaitos, kuri buvo skirta jo knygos „Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu?“ pristatymui.

Knygos „Liberalizmas, kaip pilietinė religija“ įžanginėje dalyje autorius  išdėsto: „Liberalizmas nėra vien filosofija ar ideologija. Tai tam tikrą mokymą išpažįstančių žmonių tikėjimas. Kad patikėtume liberalizmu reikia daugiau nei vien filosofinės ar politinės vaizduotės. Liberalizmo išpažintojai tikrovę suvokia tam tikru būdu, kuris negalimas be jų tikėjimo. Ši knyga skirta ir palaikantiems, ir atmetantiems įtakingą mūsų dienų politinį tikėjimą. Palaikantiesiems – ši religija keičia visuomenę, o atmetantiesiems – tik tušti svarstymai ir paklydimas“.

Negali nesutikti su teiginiu, kad liberalizmas, kaip beje ir socializmas, kapitalizmas, nacionalizmas ar bet kuris kitas „izmas“ – be tuo tikinčių, būtų beprasmis ir jokio dėmesio nevertas dalykas. Bet kai šios knygos pristatymo renginyje liberalizmo vertybinės nuostatos priešpastatomos krikščionybei, moralei ir kitoms bendražmogiškoms vertybėms, suklusau ir ryžausi užduoti klausimą, net nepretenduodamas į išsamų oponavimą, tačiau norėdamas apginti klasikinio liberalizmo nuostatas. O klasikinis liberalizmas, tai dar 1947 metais tarptautinėje 19-os valstybių liberalų konferencijoje priimtas Oksfordo Manifestas (pareiškiant ištikimybę šiai deklaracijai), kuri iki šiol nepaneigta ir neatšaukta! Tačiau tenka pripažinti, kad daugelį šio Manifesto teiginių akivaizdžiai ignoruoja „mūsų dienų“ įvairių pakraipų politinės partijos, grupuotės ar sąjūdžiai, besisavinantys klasikinių liberalų vardą. Visus juos, bent jau sau ir kitiems siūlau pagarbiai įvardinti neoliberalais, kurie savo turiniu ir vertybinėmis nuostatomis kompromituoja bei iškraipo klasikinį liberalizmą, kaip Oksfordo Manifesto teiginiais grindžiamą politinę ideologiją.

Taigi, gavęs progą, uždaviau klausimą Alvydui Jokubaičiui: „Peržvelgiau jūsų knygoje šaltinių sąrašą. Išsamus sąrašas vienuolikoje puslapių, apimantis iš esmės neoliberalią ideologiją. […] Jei kalbame apie liberalizmą, tai gal paimkim dar vieną šaltinį 1947 metų Oksfordo manifestą, kuriame tarptautinis liberalų kongresas priėmė tam tikrus programinius dalykus, kurie šiandien ne visai atitinka tai ką jūs sakote. Ten ir apie tikėjimo laisvę, ir apie atsakomybę, ir apie santykį su visuomene – visi šie dalykai – juodu ant balto išrašyti. Tiesa jie išrašyti tik anglų kalba, nes lietuvių kalboje paskelbiau tik savo puslapyje…“

Buvau nutrauktas kiek netikėtos knygos autoriaus reakcijos: „Stop, stop, stop! Čia yra tipiška, kaip liberalai bando išsisukti […] Politinis ir moralinis liberalizmas yra parazituojantis, nes jis tik moka ginti laisvę, o ne kurti hierarchijas […] Neįmanoma turint reikalą su arkliu sakyti, kad tai karvė… Liberalizmas turi tam tikrą struktūrą ir aš liečiu tik tam tikrus struktūrinius dalykus… Rolsas (Džonas Rolsas (John Rawls) – S.L. past.)  ko gero geriausiai išryškino metafizinio liberalizmo schemą,  liberalai kurie yra prieš metafiziką, turi savo schemą…“

            Atsakymą pratęsė šalia autoriaus, sėdėjęs filosofas Vytautas Rubavičius, pažėręs tezes apie „subjekto supratimą, apie tai „kas yra individas“, apie „perėjimą į ekonominę laisvę, suekonominta individą“ ir apie visišką liberalų bejėgiškumą, pasiūlant asmenybės sampratą ar keliant klausimą „ką reiškia žmogiškųjų išteklių laisvė…“

Gal kam galėjo pasirodyti, kad „užvartė“ ir baigta. Bet neskubėkit su tokiom išvadom, nes įdomioji pokalbio dalis, tarp profesoriau ir manęs, įvyko jau mudviem, kartu einant link Tyto alba ekspozicijos, kurioje turėjo vykti autografų pasirašymas ant knygos „Liberalizmas, kaip pilietinė religija“ pirmųjų puslapių.

Į mano teiginį „kodėl šiandien neužduodamas klausimas (neoliberalams) – kodėl jie, šiandieninio politinio elito atstovai, prisiskyrę sau liberalų vardą, nevykdo tai, ką protėviai išmąstė ir sudėliojo Oksfordo Manifeste? Juk tokiu būdu kompromituoja liberalizmą kaip po tokį“, profesorius Alvydas Jokubaitis atsakė: „Čia jūs visiškai teisus. Aš suprantu ką jūs sakote, man ypač įdomu tai, kad ir Oksfordo ir prieš tai buvusios vokiškos injekcijos, britai specifinio mąstymo […] Buvo įdomu. Bet aš manau, šiandien dominuoja visai ne ta liberalizmo samprata“.

Būtent „šiandien dominuoja visai ne ta liberalizmo samprata“. Štai čia jau aš galiu daryti išvadą, kad knyga „Liberalizmas, kaip pilietinė religija“,  didžia dalimi yra skirta šiandieninių neoliberalų nukrypimo nuo klasikinio liberalizmo idėjų pelnytai kritikai. Šiandieninių neoliberalių grupuočių savinamasis liberalų vardas ir iškraipomos klasikinio liberalizmo idėjos duoda rimtą pagrindą suabejoti ne tik klasikiniu liberalizmu, bet liberalizmu kaip ideologija, galinčia pasiūlyti priimtinesnius sprendimus šiandieninei išsivaikščiojančiai ir valstybingumą prarandančiai Lietuvai.

Tuo pačiu radau atsakymą į sau keltą klausimą „ar Lietuvai reikia klasikinio liberalizmo“. Reikia ir jis gyvybiškai būtinas, jei tikslas yra ir bus, kurti savigarbą turinčių piliečių Lietuvos Respublikos valstybę, kurioje jos piliečiams būtų užtikrinta galimybė gyventi, dirbti, vaikus auginti ne tik, kaip individams, bet ir atsakomybę bei pareigas prisimantiems piliečiams!

Pabaigai pacituosiu Alvydo Jokubaičio teiginį: “Dažniausia įprasta sakyti, kad liberalizmas yra ideologija, gyvuojanti šalia kitų didžiųjų moderniojo pasaulio ideologijų – socializmo, konservatizmo, nacionalizmo ar feminizmo. Tačiau ideologijos terminas visada sukelia daugiau painiavos negu aiškumo. Nėra abejonės, kad ideologijos skiriasi idėjų rinkiniais, tačiau nė vienas iš šių rinkinių neveikia savaime, be jus išpažįstančių žmonių tikėjimo ir noro pakeisti pasaulį.“ Sutinku ir siūlau kiekvienam, prieš pasirenkant, kurią nors „pilietinę religiją“, atsakyti sau pačiam į klausimą „Ar Jūs liberalas?“ Neabejoju, kad gavus atsakymą, knygoje „Liberalizmas, kaip pilietinė religija“ išdėstyti teiginiai, bus gerokai lengviau suvokiami, „tikintiems ir norintiems keisti pasaulį”.