Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
SU NAUJAIS MOKSLO METAIS!
Kiekviena karta ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus ir mokosi įveikti sunkumus. Vienintelis išgyvenimo šaltinis mūsų dienomis – kultūrinis paveldas. Stebėtis lieka, kaip tiksliai mūsų dienų gyvenimo problemos gali būti įvardintos gilios praeities mąstytojų raštuose.
Pradedant naujus mokslo metus, puiki proga prisiminti lietuviškos pedagogikos genijaus Antano Maceinos kūrybą. Mano akimis, jo knyga „Tautinis auklėjimas“, parašyta 1934 metais, atskleidžia ne tik tikslią šių dienų visuomenės problemų diagnozę, bet ir pateikia receptus jų sprendimui. Žvilgterkim atidžiau.
Svarbiausia problema
Itin tiksliai masinės migracijos, krizių ir abejingumo išvešėjimo dabartinėje visuomenėje priežastys atskleidžiamos skyriuje „Tauta ir valstybė“: “Tauta gali būti valstybėje ir tauta gali būti valstybė. Pirmuoju atveju ji yra tam tikro suvereninio politinio vieneto dalis, antruoju ji pati yra tasai suvereninis politinis vienetas. Pirmuoju atveju valstybė jai yra išviršinis ir todėl svetimas dalykas, antruoju – valstybė tautai išauga iš vidaus ir todėl tampa sava valstybe.“ (3. Tauta kaip bendruomenė, c. Tauta ir valstybė)
Ši citata leidžia suprasti, kaip mūsų valstybei svarbus TAUTINIS AUKLĖJIMAS. Gaila, bet šiandien daugeliui – viskas, kas susiję su dalyvavimu realioje politikoje, šalies likimą lemiančiuose sprendimuose, reiškiant realų kūrybišką patriotizmą – tampa „svetimu dalyku“.
Daugelis sėdi rankas sudėję arba bėga laimės ieškoti į kitas šalis, laukia išmaldos iš valdžios arba peikia politikus, ėdasi su kaimynais arba grobsto visuomeninį turtą, tačiau nieko nedaro, kad Lietuva taptų sava valstybe. Ir tai – tikra tragedija.
Visos išsivysčiusios šalys, vienaip ar kitaip, tapo tokiomis tik dėka to, kad šių valstybių piliečiai dėjo savo pastangas ir kovojo už savo teises vystyti savo valstybę. Abejingumas (savigarbos praradimas) ir kūrybiško patriotizmo stoka veda į susinaikinimą.
Kur išeitis?
Ko gero, atėjo laikas apmąstyti filosofinį Antano Maceinos palikimą ir pritaikyti jį praktikoje. Pateikiu tik nedidelę dalį citatų iš jo veikalo „TAUTINIS AUKLĖJIMAS“. Palengvindamas pažintį su šia knyga, išdėliojau citatas pagal temas. Pageidaujantiems sužinoti daugiau, siūlau perskaityti visą kūrinį – http://maceina.lt/html/tautinisauklejimas.html
„Tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas
Žmogus nėra pilnutinis žmogus, jei jame nėra išvystyta tautinė jo individualybė, ir gyvenimas nėra pilnutinis gyvenimas, jei jame nedalyvauja tauta. Dėl to ir ugdymas nėra pilnutinis, jei jis neišvysto žmogaus kaip tautinio individo ir neįveda jo į tautos gyvenimą. Kaip tauta sudaro integralinę gyvenimo dalį, taip tautinis auklėjimas sudaro integraline ugdymo dalį. Dėl to ir jo tikslai įeina kaip integralinės dalys į bendruosius ugdymo tikslus. Tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas glūdi pilnutiniame žmogiškume, netiesioginis pilnutiniame gyvenime.“
Tautinio auklėjimo reikalavimas mokykloje
„Tautinio auklėjimo reikalavimas mokykloje remiasi mūsų laikais šeimos negalia. Šiandien šeima tinkamai neprirengia naujosios kartos tautos gyvenimui ne tik dėl to, kad ji kartais neatlieka savo pareigų, bet ir dėl to, kad neįstengia jų tinkamai atlikti. Moderniųjų tautų gyvenimas yra toks įvairus, toks sudėtingas ir turiningas, jog šeimos ratelis yra per ankštas ir per paprastas, kad iš jo išėjęs žmogus galėtų vaisingai dirbti plačiose ir sudėtingose tautos gyvenimo srityse.“
Valstybės valdymas
„Valdymas nėra viešpatavimas, bet tarnavimas, kad valdantieji nėra tautos viešpačiai, bet pirmieji veikėjai tautos tarnyboje.“
Tautinė politika
Tautinė politika turi du pagrindinius uždavinius: žadinti tautos energiją ir tvarkyti svetimų gaivalų veržimąsi į tautos gyvenimą. Kiekvienoje tautoje glūdi daug paslėptų jėgų ir gabumų. Kiekviena tauta yra galinga kūrybos versmė, kurioje telkiasi ir bręsta dideli energijos ištekliai. Bet šitoji energija yra tik potencialinė. Todėl valstybė, tautinės politikos padedama, turi potencialinę tautos energiją paversti aktualinę. Ji turi veikdyti tautą ir sukeltą kūrybinį užsidegimą pakreipti tautinio idealo linkme.“
„Tėvynė apima ne tik žemę”
„Tėvynė apima ne tik žemę, bet ir toje žemėje veikiančius žmones. Todėl ir patriotizmas yra meilė ne tik gimtojo krašto, bet ir tame krašte gyvenančių savos tautybės žmonių. Pilnutinis patriotizmas nėra įmanomas be savos tautos meilės.“
„Gimtoji šalis mums yra brangi ne dėl to, kad ji būtų geresnė ar gražesnė, bet dėl to, kad ji yra mūsų žemė. Joje gyvenantys žmonės mums yra brangūs taip pat ne dėl to, kad jie būtų kultūringi ar turtingi, bet dėl to, kad jie yra mūsų tauta. Patriotizmo ir jo objekto santykis yra paremtas šito objekto savumu. Tėvynę bei tautą mylime dėl to, kad ji yra sava.
Daiktą arba asmenį galima vadinti savu tada, kai juo tam tikru būdu pasiturime, kai jis yra su mumis surištas ir tarsi tapęs mūsų dalimi.“
Kūrybinis patriotizmo pobūdis
„[…] patriotizmas, kaip meilė, nėra tik jausmas, tik emocija, bet ir stiprus kūrybos akstinas. „Patriotizmas piliečio sieloje yra nusiteikimas veikti”. Kam tokio nusiteikimo nėra, kam tėvynės meilė yra tik pergyvenimas, to patriotizmas nėra nei tikras, nei gilus, nei tuo labiau pastovus.“
„Jau nuo pat seniausių laikų patriotizmas yra didelio vaisingumo šaltinis. Tėvynės bei tautos meilės vardan yra vykdomi nuostabūs mokslo, meno, dorovės ir šventumo žygiai.“
„Mūsų gyvenimas, mūsų mokslinė, visuomeninė ir meninė kūryba yra įkvėpta patriotinio užsidegimo ir pastangų lietuvių tautą įstatyti į didžiųjų nacijų eilę.“
Tikrasis patriotizmas, nėra meilė tautos bei tėvynės tokios, kokia ji yra, bet tokios, kokia ji turi būti.
„Patriotizmas yra savos tautos ir savos tėvynės meilė. Jis yra meilė viso to, su kuo mes esame suaugę, kas yra apsigyvenę mumyse ir tapę mūsų buities dalimi. Mylėti tautą bei tėvynę reiškia mylėti patį save, mylėti tautinę Savo asmens būseną ir veikseną. Patriotizmas šiuo atžvilgiu yra tautinė savimeilė.“
„[…]patriotizmas, kaip tautinė savimeilė, nėra meilė tautos bei tėvynės tokios, kokia ji yra, bet tokios, kokia ji turi būti. Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilė ir pastangos įkūnyti jį tautinėje tikrovėje. Pagrindinis patriotizmo reikalavimas yra pakelti tautinę tikrovę į tokį tobulumo laipsnį, kad idealas sutaptų su realybe. Dėl to pageidavimas savo tautai didybės yra neišvengiamai surištas su patriotiniu nusiteikimu ir veikimu.“
„Tikrasis patriotas trokšta, kad jo tauta įkūnytų savyje žmonių giminės idealą, kad išvystytų savo galias ligi aukščiausio laipsnio, kad visos žmonijos pašaukime ji turėtų nepakeičiamą dalį. Pageidavimas tautai didybės yra pageidavimas įkūnyti josios idealą ir padaryti tautą visuotinio reikšmingumo nariu tautų šeimoje. Patriotizmas, kuris nežengia toliau už tautinės tikrovės, kuris myli ir gėrisi tauta tokia, kokia ji yra, tampa tautiniu egoizmu ir sykiu tautos išsivystymo užtvara. Tauta, kaip ir asmuo, pasitenkinusi pati savimi, pameta kelią į tolimesnę ateitį.“
Patrioto pareiga
„[…] nekęsti tautinių blogybių yra pagrindinė gero patrioto pareiga, nes tik tokiu būdu patriotizmas gali būti kūrybinis. Tauta gali tobulėti tik tada, kai josios nariai mato josios trūkumus ir, idealo vedami, stengiasi juos taisyti. Tautinis egoizmas, arba tautos meilė su visomis josios ydomis, yra tautinio išsivystymo ir tautinio tobulėjimo stabdys.“
„Tauta gali tobulėti tik tobulėjant josios nariams.“
„Tauta gali tobulėti tik tobulėjant josios nariams. Tauta negali būti didi mokslo srityje, jei nėra didžių mokslininkų; tauta negali būti aukštos doros, jei josios nariai yra patvirkę; tauta negali pasiekti meno viršūnių, jei ji neturi didelių menininkų. Dvasinė tautos didybė pareina nuo dvasinės josios narių didybės.
Pageidauti josios tautai ir pačiam josios nesiekti, reiškia būti panašiam į tą Dostojevskio Broliuose Karamazovuose minimą daktarą, kuris būtų sutikęs būti nukryžiuotas dėl žmonijos, bet kuris negalėjo 24 valandų su žmogumi išbūti viename kambaryje. Štai dėl ko prof. St. Šalkauskis ir sako, kad „žmogus, keliąs panašų reikalavimą savo tautai ir savo tautiečiams, bet netaikąs jo visų pirma sau, nėra tikras patriotas”. Jo patriotizmas yra tik emocija, tik jausmas, bet ne veiklumo pradas, ne tobulėjimo ir tobulinimo akstinas.
Tauta negali būti didi, jei ji nėra dora. Dorinė didybė yra pamatas tautos idealui realizuoti ir josios pašaukimui vykdyti. Dorinės didybės pageidavimas yra pagrindinis patriotizmo reikalavimas. Tikras patriotas visų pirma yra doras žmogus.“
Patriotinio auklėjimo esmė
„Laikrodis išmušė penkias. Tai valanda, mano darbų tvarkoje skirta patriotiniam lavinimuisi”. Šitas J. G. Fichte’s posakis iš pažiūros atrodo keistas. Bet iš esmės jis slepia gilią mintį. Patriotizmas, kaip ir kiekvienas kitas savaimingas žmogaus linkimas, turi būti auklėjamas planingai ir sistemingai. Jam turi būti skiriama tam tikras laikas ir tam tikri objektai. Tiesa, auklėjimas negali patriotizmo sukurti. Tėvynės meilė ir prisirišimas prie tautiečių pranoksta auklėjimą. Patriotizmas kaip instinktas, kaip emocija, kaip jausmas yra žmogaus ir aplinkos sąveikos padaras. Bet auklėjimas gali šitą instinktą paaštrinti, šitą emociją tobulinti ir šitą jausmą apipavidalinti. Patriotizmas yra prigimties dovana. Bet kultūrinės ugdymo pastangos ją išvysto ir išskleidžia.“
Bet apie patriotizmą neužtenka tik mąstyti. „[…] reikia, kad patriotinis sąmoningumas virstų patriotiniu veiklumu, kad žmogus ne tik žinotų, kad jis savo tautą myli, bet kad ir mylėtų, vadinasi, veiktų. Pilnutinis patriotizmas nėra įmanomas be kūrybinio veikimo.
„Be patriotinio auklėjimo patriotizmas arba liktų skurdus, arba įgytų tokių formų, kurios, išsivystydamos ligi galo, tautinę savimeilę paverstų tautiniu egoizmu ir galop ją visiškai pražudytų.“
Nacionalizmas – patriotizmo žlugdytojas
„Tėvynės meilė yra ne tik didelės kūrybos, bet ir didelių katastrofų akstinas. Patriotizmas, kaip veiklumo pradas, gali pasiekti net šventumo viršūnių, bet jis gali sugriauti kultūrą, pražudyti tautas ir pažeminti žmogaus vertę. Todėl patriotinis veikdymas turi ne tik skatinti veikti tėvynės meilės vardan, bet ir pakreipti šitą veikimą tinkama linkme. Drausminamasis patriotinio auklėjimo uždavinys šiandien yra ypatingai pabrėžtinas, nes tėvynės meilė, pasak F. W. Forsterio, yra dabar tapusi „aukštąja melo ir žvėriškumo mokykla”. Nacionalistinis blūdas yra prisišliejęs prie tautinio sąjūdžio, griaudamas visą, ką šis kuria, ir grėsdamas Europos kultūrai tikra pražūtimi. „Išvaduoti tėvynės meilę iš demono vergijos yra svarbiausias šio momento reikalas” (F. W. Forsteris). Todėl nacionalizmo pagrindų supratimas darosi centrinis patriotinio veikdymo uždavinys.“
„Nacionalizmas yra tautinės individualybės meilė, kaip ir patriotizmas. Bet patriotizmas yra meilė tautos tokios, kokia ji turi būti. Tuo tarpu nacionalizmas yra meilė tautos tokios, kokia ji yra. Patriotizmo objektas yra tautinis idealas. Nacionalizmo objektas yra tautinė tikrovė. Patriotizmas yra tautinė savimeilė. Nacionalizmas yra tautinis egoizmas.“
„Nacionalistinis jausmas yra nevaldomų prigimties instinktų išsiveržimas, dažnai virstąs savotiška psichoze, aptemdančia protą ir paralyžiuojančia valią. Nacionalistinis jausmas kitų tautų atžvilgiu pasireiškia panieka ir neapykanta.“
„Nacionalistinė tauta atsiskiria nuo kitų, nes jų neapkenčia, ir užsidaro savo vienatvėje. Tarptautinis bendradarbiavimas darosi nebegalimas. Nacionalizmas virsta tautiniu separatizmu, kuris grąžina tautas į laukinį gyvenimo būdą, kada negausios grupės persekiojo viena kitą tik dėl to, kad jos buvo svetimos.“
„Tikrasis patriotizmas yra tarnauti tautai žmonijoje ir žmonijai tautoje. Patriotas trokšta gero ne tik savai tautai, bet ir visoms kitoms, nes gėris yra nepadalinamas.
Nacionalistas, užsidaręs tik savos tautos tikrovėje, tik josios gerovės siekdamas, savaime praranda galutinį tautos tikslą ir tautos gerovę. Negalima tikrai ir pastoviai trokšti savai tautai didybės, netrokštant josios ir kitoms. „Tikras patriotizmas, išsilaisvinęs iš tautinio separatizmo, darosi tikrai žmogiškoji ir visuotinoji pasaulėžiūra, tikrasis universalizmas. Savo jėgai ir pozityviam savo turiniui apsaugoti jis būtinai reikalauja išplėsti tautinę idėją ir padaryti ją visuotinę…”39 „Klaidingas patriotizmas bijo svetimų pradų; tikras patriotizmas juos panaudoja savo gerovei, juos pasisavindamas ir jais apsivaisindamas”
„Tautinė savižudybė „.
„Tautų lygybės paneigimas ir imperialistinis noras užgniaužti mažiau ryškias tautas pagrindžia nacionalizmo praktiką nedorais principais ir savaime baudžia tuos, kurie juos vykdo tikrovėje. Nacionalizmas, kaip praktika, yra tikra prasme dorinis nusikaltimas. Kaip individas negali nebaudžiamas gyventi kitų individų sąskaita, taip tauta negali nebaudžiamai statyti savo gyvenimo ant kitų tautų griuvėsių. Tautinių individualybių naikinimas yra tokia pat žmogžudystės nuodėmė kaip ir žmogaus žudymas. Mes ją drąsiai palenkiame prigimtam ir pozityviam įstatymui: nežudyk!
„Tautybė yra dorinis gėris… Norėti ją išnaikinti būtų nusidėjimas žmonijai ir gamtai, kuri ją sukūrė”.48„Atėmimas iš žmogaus, o juo labiau iš visos tautos galios apreikšti turimąsias pajėgas yra ne tik didžiausioji žmonijos akivaizdoj neteisybė, bet ir didžiausias nusidėjimas Dievui”49. Šiuo atžvilgiu nacionalistinė tauta negali nežūti ir pati, nes kardas ne tik keldina kardą, bet kiekviena žmogžudystės nuodėmė rengia pražūtį ir pačiam žmogžudžiui. „Tik ta tauta gali išlikti, kuri pripažįsta ir kitoms tautoms teisę gyventi ir atlieka savo pareigas šiuo atžvilgiu”.50
Tuo tarpu tauta, kuri gyvena menkesniųjų gyvybe, yra nedora savo žygiuose ir todėl neišvengiamai turi išnykti. Moralinis sugedimas tuoj persimeta į kultūrą, nes tauta, kaip ir asmuo, nėra padalyta. Nacionalizmas, naikindamas svetimas tautines individualybes, atsiremia į nuodėmę, darosi nedoras ir – galutinė išvada – nekultūringas. „Jis nešioja per daug aiškią Kaino žymę”.51
Todėl „nėra nieko tėvynei fatališkesnio už pseudopatriotizmą. Kai tautos garbinimas atsigręžia prieš ją pačią, blogis darosi beveik nebepataisomas. Tai panašu į tautinę savižudybę„52.
Materialinės gėrybės
„Jei tauta visą savo energiją išeikvoja kovai už pragyvenimą, jai nelieka jėgų aukštesnei kūrybai. Istorija rodo, kad kultūrinis tautų klestėjimas prasideda tik tada, kai jis pasiekia bent minimalios medžiaginės gerovės. Bet būtų klaida manyti, kad dvasinė tautos didybė auga kartu su medžiagine josios gerove. Atvirkščiai, N. Berdiajevas įrodinėja, kad „esama priešingybės tarp kultūros ir gyvenimo”, kad „įsigalėjus troškimui gerai gyventi, liaujamasi matyti tikslą aukštesnėje kultūros srityje… (287), dėl to dingsta noras kultūrą kurti”. Kultūrinis tautų klestėjimas beveik niekados nesutampa su medžiaginiu jų klestėjimu. Ir gotikos, ir renesanso, ir vokiečių XVIII-XIX a. medžiaginis gyvenimas buvo gana skurdus. Tuo tarpu šitie tarpsniai yra dvasinės tautų didybės viršūnės. Paskui civilizacijos įsigalėjimą visados seka gyvenimo nukultūrėjimas. Materialinės gėrybės tik tada pagelbsti dvasiniam išsivystymui, kada jos esti jo priemonėmis. Bet kai jos atitrūksta nuo dvasios, kai jos pradeda didėti nepriklausomai nuo kultūros, tada jos pražudo kultūrą, o su kultūra ir pačią tautą. Per didelis susirūpinimas materialine gyvybe pražudo ją pačią.
Medžiaginės didybės troškimą visados turi apspręsti dvasinės didybės reikalai ir doriniai tautos gyvenimo tikslai. Nė vienos tautos pašaukimas nėra materialinėje srityje. Visos jos turi savo uždavinius istorijoje, kuri savo esme yra ne kas kita, kaip žmogaus dvasios santykiavimas su Dievu ir su pasauliu. Tautos, kurios stengiasi siekti „nuo jūrų iki jūrų”, nesupranta istorinio vyksmo prasmės ir kartu rengia sau pražūtį. Tauta savo buvimą gali pateisinti tik tuo, kokią idėją ji išlukštens iš besiskleidžiančio žmonijos gyvenimo, o ne tuo, kokius plotus ji valdys ir kokius turtus turės.”
––
http://maceina.lt/html/tautinisauklejimas.html
Sauliaus Lapėno – kandidato į LR Seimą klasikinio liberalizmo politinė reklama.
