Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Susiję straipsniai
Ekonomika ūkiškai – pradedantiems (5)
Jeigu Jums, teko gyventi sovietinės okupacijos laikotarpiu, tikriausiai pamenate kaip smerkiamai ir nuožmiai žiniasklaidoje kapitalizmas buvo apklijuojamas įvairiausiomis etiketėmis. Per televiziją ir nuobodžias politinformacines valandėles darbo kolektyvuose, kasdien buvo bandoma įtikinti, kad kapitalizme „žmogus žmogui – vilkas“. Straipsnio pavadinime panaudota frazė – „grobuoniškas kapitalizmas“ – buvo, ko gero, dažniausiai naudojamas apibūdinimas to laikmečio politinių agitatorių lūpose. Galbūt tai atgavus nepriklausomybę išugdė vilkišką požiūrį į naujus ekonominius santykius. Jie siekė atplėšti didesnį kasnį, kito sąskaita, nepaisydami teisės ir sąžinės.
Pabandykime išsiaiškinti kas iš tiesų yra „kapitalas“, „kapitalizmas“ ir kas tokie yra „kapitalistai“. Beje, jei yra galvojančių, kad socializmo laikais nebuvo kapitalistų, tai jie labai klysta. Jei tik panorėsit tokį kapitalistą šiandien pamatyti priešais save – pasižiūrėkit į veidrodį…
– Kaip taip gali būti? – sunerimsite Jūs. – Neturim mes nei atliekamų pinigų, nei kapitalo.
Na, dėl pinigų nesiginčysiu, bet kapitalo tai turite tikrai. Ir ne bet kokio, o pačio svarbiausio. Tai gana lengva įrodyti, bet pradžiai išsiaiškinkime terminus.
Kapitalas (lot. capitalis – „pagrindinis“) – tai resursai (ištekliai, pinigai, turtas, prekės ir kitos priemonės), kurie gali būti panaudoti pelno gavimui. Tik kapitalo dėka gaminamos prekės, teikiamos paslaugos ir vykdomos investicijos. Svarbu suvokti, kad kapitalui nepriklauso resursai skirti asmeninių poreikių tenkinimui.
Pavyzdžiui, Jūs gyvenate dviejų kambarių bute ir šiuo atveju butas, pagal apibrėžimą, nėra laikomas kapitalu. Tačiau, jei persikraustysite gyventi į vieną kambarį, o kitą išnuomosite, tai antrasis kambarys taps Jūsų kapitalu.
Arba, jei sandėliuke turite surudijusį senovišką plaktuką – tai dar ne kapitalas. Bet jei Jūs su savo plaktuku kam nors už užmokestį kaltumėt vinis arba nunešite tokį įrankį į antikvarinę parduotuvę – plaktukas iš karto taps kapitalu.
Išnuomojamas kambarys, plaktukas, kaip ir staklės, gamyklos, transportas, įranga, pastatai, žemė ir kiti resursai naudojami pelnui gauti vadinami materialiu kapitalu.
Galim daryti paprastą išvadą, jei norime tapti turtingesni – priverskime daiktus dirbti mums.
Jei Jums atliko šiek tiek pinigų nuo ūkio išlaidų, galite juos padėti į taupyklę, kad vėliau nusipirktumėte naują instrumentą – tai nors pradžiai ir nedidelis, bet piniginis kapitalas.
Jei užkasite juos į žemę „juodai dienai“ – kur net labiausiai norint pinigai neatneš papildomo pelno – jie niekada netaps Jūsų kapitalu. Bet jei Jūs šiuos pinigus nunešite į banką ir padėsite terminuotą indėlį už procentus ar investuosite į kokį nors projektą, turėdami tikslą gauti pelno, šie pinigai tamps Jūsų finansiniu kapitalu.
Galim daryti dar vieną išvadą, jei norime tapti turtingesni – priverskime pinigus dirbti mums.
Jei Jūs panaudojate savo talentus ir gebėjimus, pavyzdžiui, spręsdami kryžiažodžius – tai ne kapitalas, tai Jūs darote savo malonumui. Bet jei Jūs savo išlavintus įgūdžius panaudotumėte kurdami kryžiažodžius ir spausdintumėte laikraščiuose už honorarą Jūsų gebėjimai tamptų žmogiškuoju (intelektualiu) kapitalu.
Taigi, dar viena išvada, jei norime tapti turtingesni – priverskime savo gebėjimus ir žinias dirbti mums.
Priklausomai nuo paklausos kinta ne tik prekių kaina parduotuvėse, bet ir materialaus, finansinio ir intelektualaus kapitalo vertė. Juk sezono metu braškių niekas nepirks už žiemos metu prašomą kainą. Todėl kapitalas yra susietas su laiku ir įvertinamas kaina (pinigine išraiška), kurią pirkėjas ŠIANDIEN yra pasirengęs sumokėti už galimybę, pasinaudojant šiuo kapitalu, sukurti prekes arba paslaugas.
Mūsų poreikiai nuolat auga. Dar visai neseniai žmonės svajojo įsivesti paprastą telefono liniją į namus, o šiandien nepakanka mobiliųjų telefonų – reikia kompiuterių, interneto, videokonferencijų ir kuo didesnių „išmaniųjų“ televizorių… Jokia valstybinė planinė ekonomika negali ir negalės pavyti šių kylančių poreikių. Ką darytume be tų, kurie panaudodami savo privatų kapitalą, nebijodami ir rizikuodami, bando patenkinti mūsų poreikius, kurdami naudingas prekes ir paslaugas? Taigi…
Kapitalizmas – vienintelė ekonominė vertybių gamybos ir paskirstymo sistema, privačios nuosavybės (Jūsų taip pat) pagrindu, leidžianti Jums įgyvendinti (realizuoti) teisėtą Jūsų nuosavo kapitalo valdym ir tvarkymą. Kaip matote viskas paprasta. Ir jokių „vilkų“.
O dabar apie tai, kada gi Jūs tapote kapitalistu. Kai tik pradėjote mokytis vaikščioti ir tarti pirmuosius žodžius, Jūs pradėjote kaupti savo pirmą ir vertingiausią kapitalą. Nuobodžiaudami mokykloje ir laukdami pertraukos, Jūs tikriausiai, net neįtarėte, kad jūsų mokytojai, versdami kalti formules ar bėgioti po stadioną, bandė Jums suteikti ne abstrakčias žinias ir įgūdžius, o formavo pagrindą svarbiausiam Jūsų gyvenimo kapitalui. Baigę mokyklą Jūs jau pats apsiprendėte ar savo laiką ir galimybes investuoti į žinias ir mokytis toliau, ar pradėti dirbti. Ir abiem atvejais, vargu ar pagalvojote, kad investuojate į savo žmogiškąjį kapitalą.
Žmogiškasis kapitalas – tai visuma gebėjimų ir įgūdžių sutelktų žmoguje: išsiauklėjimas, išsilavinimas, intelektas, charakteris, tikėjimas, siekiai, kūrybingumas, darbo patirtis, siekis tobulėti, verslumas, sveikata ir net pasiekimai sporte. Visa tai išlieka su Jumis, jei kartais netektumėte materialių aktyvų – darbo, pinigų, namų, nuosavybės. Šis kapitalas neįkainojamas ir visiškai priklauso tik nuo Jūsų.
Būtent šį žmogiškąjį kapitalą vertina darbdavys, priimdamas Jus į darbą. Kuo turtingesnis, kuo unikalesnis Jūsų žmogiškasis kapitalas, tuo daugiau atsiranda galimybių. Statistika teigia, kad investicijos į aukštąjį mokslą būsimam šių žinių savininkui gali duoti vidutiniškai 10 procentų papildomo pelno. Darbo jėgos rinka niekuo nesiskiria nuo kitų rinkų, kuriose vyksta nesustabdomi pokyčiai. Bet sutikite, žmogui su naudingais įgūdžiais bei žiniomis žymiai lengviau surasti gerai apmokamą darbą arba pradėti savo verslą, nei tinginiui, kuris turėjo galimybę, bet taip nieko ir neišmoko…
Šiuolaikiniai ekonomistai nagrinėjantys skurdo priežastis įvairiausiose šalyse, padarė išvadą, kad pagrindinė skurdo priežąstis – būtinų ekonomikos vystymuisi žinių ir įgūdžių stoka, žmogiškojo kapitalo trūkumas. Nustatyta tiesioginė priklausomybė tarp žmogiškojo kapitalo ir šalies ekonominės gerovės. Tokios šalys kaip Japonija ir Šveicarija, kuriose nėra gamtinių išteklių, tačiau prioritetu laikoma būtinybė vystyti žmogiškąjį kapitalą savo šalyje, priskiriamos turtingiausioms pasaulio valstybėms. O kai kurios šalys, turinčios milžiniškus naftos išteklius, tačiau ne itin daug dėmesio skiriančios savo žmonėms lavinti, velkasi ekonominio vystymosi uodegoje…
Amerikietis ekonomistas Garis Bekeris, gavęs Nobelio premiją už žmogiškojo kapitalo tyrinėjimus, teigia, kad bet kurios šiuolaikinės šalies turtą sudaro apie apie tris ketvirtadaliai žmogiškojo kapitalo (išsimokslinimas, profesinis parengimas ir netgi sveikata). Jis sako: „iš tiesų mums derėtų savo ekonomiką vadinti „žmogiškojo kapitalo ekonomika“. Visos kapitalo formos – materialus kapitalas, finansinis kapitalas ir žmogiškasis kapitalas – svarbu. Bet žmogiškasis kapitalas šiuolaikinėje ekonomikoje – pats svarbiausias, nes generuoja šalies ir pasaulio turtą, sudaro sąlygas žmonijos vystymuisi“*.
Žmogiškasis kapitalas turi didelę reikšmę, nes susijęs su viena iš svarbiausių ekonomikos sąvokų – produktyvumu. Produktyvumas – tai efektyvus resursų panaudojimas, gaminant prekes ar teikiant paslaugas, tai rezultato pasiekimas mažiausiomis sąnaudomis. Šiuolaikinėje ekonomikoje produktyvumą pirmiausia technologijos, specializacija ir darbuotojų įgūdžiai. O juos įtakoja žmogiškojo kapitalo kokybė. Patyręs savo srities profesionalas sugeba išspręsti iškilusius uždavinius greičiau ir kokybiškiau, o tai reiškia efektyviau, nei mažai išsilavinęs mėgėjas.
– Taip, teoriniame lygmenyje viskas gana sklandu. O kai tada su „grobuonišku kapitalizmu“ ? – paklausite Jūs.
Idealiu (teoriniu) klasikiniu ekonomistų požiūriu, kapitalizmas – tai „ekonominė gamybos ir paskirstymo sistema, veikianti privačios nuosavybės ir teisinės lygybės bei ekonominės laisvės verslui sąlygomis. Čia pagrindinis kriterijus leidžiantis priimti ekonominį sprendimą yra sveikas siekis teisėtai didinti kapitalą ir gauti pelną teisėtu (sąžiningu) būdu“. Taip, tai tik teorija, o praktikoje daugelis ekonomistų mano, kad mums dar labai toli iki tikrojo kapitalizmo.
„Grobuoniškas kapitalizmas“ visada pasirodys ten, kur tikrosios vertybės bus pakeičiamos nusikalstamų grupuočių korupciniais interesais, kur bus panaikinta teisinė lygybė, kur bus dirbtinai ribojama verslo ir žodžio laisvė. Ir kol dar nėra nė vienos šalies kurioje šios „augimo ligos“ būtų išgydytos, tai ir mums dar toli iki idealo. Tik pilietiškumasgali vesti geresnės visuomenės sukūrimo link.
Ir kaip visada, klausimas pamąstymams:
– Ar pilnai panaudojate savo žmogiškąjį kapitalą? Jei ne, tai kas Jums trukdo?
Jei turite klausimų – klauskite.
*Gary Becker. Economic Evidence on the Value of Education // Remarks to executives of the Lotus Development Corporation, 1999, January.
