Naminės gamyba kaimo turizmo sodybose: už ir prieš

„Verslo labirintas” 2005 m. sausio 17 d. 11:53

Vienas iš verslininkus piktinančių draudimų – neleisti kaimo turizmo sodybose gaminti naminės degtinės.Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Saulius Lapėnas, buvusiosios kadencijos Seime darbavęsis Ekonomikos komitete, mano, kad naminės draudimas nėra išeitis kovojant su nelegalia gamyba. „Sutikim, kad tai yra veikla, šiuo metu nereglamentuota jokiais įstatyminiais aktais. Priimama bendra nuostata, kad tai yra nelegali veikla, tačiau visi puikiausiai žinom, kad ji vyksta. Nemačiau nė vieno, kuris pakviestų policininką, kai jam vienos ar kitos šventės metu, vieno ar kito susitikimo metu yra pasiūloma taurelė naminio gėrimo“, – sako S. Lapėnas.

Pasak kaimo turizmo sodybų šeimininkų, žmonės pas juos atvyksta ne tik ramiai praleisti laisvalaikį gamtoje, pailsėti, bet ir papramogauti, kartu ir paragauti tradicinių patiekalų. „Mūsų kaimo turizmas yra susijęs su kulinariniu paveldu, ką naudojo mūsų tėvai, seneliai ir t. t. Šis gėrimas yra viena iš kulinarinio paveldo dalių, manau, labai savita Lietuvoje ir derėtų į ją pasižiūrėti ne taip paprastai, vien per alkoholizmo prizmę. Manyčiau, kad tai būtų vienas iš elementų, suteikiantis savitumo kaimo turizmo apraiškoms Lietuvoje, turizmui suteiktų savitumo, gal būtų ir papildomas traukos elementas – ragauti tradicinio valgio, gėrimo, susipažinti su gyvenimo būdu kaimo sodyboje“, – svarsto parlamentaras.

Ir mes būtume ne vieninteliai, leidę ūkininkams gaminti stipriuosius alkoholinius gėrimus. Viename iš Kaimo turizmo asociacijos surengtų parlamentinio Kaimo reikalų komiteto išvažiuojamųjų posėdžių dalyvavęs Austrijos ambasadorius Lietuvoje kalbėjo savo šalies patirtį, kaip šie procesai yra reglamentuojami jo gimtinėje ir net padovanojo komitetui austriškos „naminės“ butelį. Pasak S. Lapėno, nei Austrija, nei Vokietija, nei Italija ar Ispanija su tokiais vietiniais gamintojais problemų neturi ir sprendžia tai labai civilizuotai.

Jam pritaria ir naujasis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Jonas Jagminas: „Teko būti komandiruotėje Maltoje. Mūsų garbės konsulas toje šalyje turi vynuogyną bei vyno gamyklą… Konsulas – jau trečia tos giminės karta, gaminanti naminį vyną. Visas gamybos procesas vyksta vienoje vietoje, kur greta ir pats garbės konsulas gyvena. Svečiams pasiūloma puikaus vyno, kurį geriant galima grožėtis ne tik vynuogyno šlaitais – per stiklinę sieną matyti, kaip vyksta vyno gamyba. Nepakartojami įspūdžiai“.

Vieniems Seimo nariams vis ištraukiant iš stalčiaus ne pirmus metus dulkančias įstatymo pataisas, kiti taip pat atkakliai joms priešinasi. Primindamas, kad šiuo metu asmeniniam naudojimui leidžiama gaminti natūralios fermentacijos alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija ne didesnė kaip 18 proc. (alaus – ne didesnė kaip 9,5 proc.), Ekonomikos komiteto narys Pranas Vilkas teigia, kad numatomų pataisų išvis nereikia: „Pagal įstatymą ir dabar leidžiama gaminti naminukę. Tereikia įsteigti įmonę, gauti licenciją ir galima vykdyti gamybą“, – sako P. Vilkas.

Pranas Vilkas stebisi ir įstatymo pataisų projekto siūlymais. „Tame pasiūlyme parašyta, kad įmonės, užsiregistravusios kaip kaimo turizmo sodybos, gali gaminti alkoholinius gėrimus, t. y. naminukę iki 50 laipsnių alkoholio tūrio procentų, iš perteklinės žaliavos. Nesuprantama, kas ta perteklinė medžiaga, iš kur ją gaus, kas ją gaus. Kita problema – kokybė. Alkoholinius gėrimus naudoti galima tik aukštos kokybės, kad nebūtų jokio pavojaus apsinuodyti, susirgti ir pan. Čia kokybės tikrinimo aš neįsivaizduoju – kas gali patikrinti, kaip kas gamina. Kas galės nustatyti, kad ta naminukė pagaminta ten, kur užregistruota ta kaimo turizmo veikla, o ne pas kaimynus“, – klausia P. Vilkas, atvirai teigdamas, jog naminės degtinės gamybos kaimo turizmo sodybose legalizavimą numatančios Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos žalingos, skatinančios, o ne ribojančios alkoholio vartojimą.

„Pažiūrėkim, kas dedasi Lietuvoje: nusikaltimai, kurių absoliuti dauguma įvykdoma apsvaigus alkoholiu ir daugiausia kaime. Kaip mes galime dar skatinti tokią gamybą? Nemanau, kad įstatymu galėsim sukontroliuoti, kas, kiek ir kokios kokybės pagamino… Kas atsakys, jeigu kas nors kaimo turizmo sodybose apsinuodys – valstybė, kuri leido ir nepakankamai kontroliavo? Jei dabar yra žinoma, kad naminės gamyba yra draudžiama, ir baiminamasi, kad gali nubausti, o po to bus leidžiama oficialiai, atsiras tokių taškų ne vienas šimtas, ir pabandyk tada juos sukontroliuoti“, – piktinasi P. Vilkas, kurio nuomone, priimti atitinkamas pataisas galima būtų ne anksčiau kaip po dešimt metų.

Tiek J. Jagmino, tiek S. Lapėno įsitikinimu, priešingai nei teigia naminės legalizavimo oponentai, šios srities reglamentavimas padėtų kovoti su antisanitarinėmis sąlygomis varoma samane, kaimo žmonių „girdymu“ ir pan. „Nauda tikrai bus ir jeigu tai bus įstatymiškai sutvarkyta, tai tie patys, kurie gamins tą tikrą produktą, šiek tiek sudrausmins nelegalius gamintojus, kurie gamins „naminę“ antisanitarinėmis sąlygomis. Aš manau, kad tie patys legalūs gamintojai net padės susitvarkyti su šia problema“, – sako S. Lapėnas.

Jam antrina ir J. Jagminas: „Kai kas suprimityvina visą šį reikalą, manydami, kad kiekvienoje trobelėje ūkininkas užkais surūdijusį kibirą, padės greta šutinamų bulvių ir virs. Taip nebus. Anksčiau kaimo moteriškės tarp dviejų akmenų sūrmaišyje paslėgę sūrį vėliau nešdavo jį į turgų parduoti, o dabar yra Maisto veterinarijos tarnyba, yra tam tikri higienos reikalavimai ir niekas dėl to nesiginčija. Tai ir „naminukės“ gamyboje viskas turi būti griežtai ir aiškiai reglamentuota. Juk daugelyje Europos valstybių: Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje, gaminami naminiai stiprieji alkoholiniai gėrimai. Legalu, tvarkinga ir tikrai daugiau neprasigėrė ar nenumirė negu pas mus“.

Politikų įsitikinimu, aiškus gamybos lokalizavimas turėtų būti vienas kokybės faktorių, mat patiems kaimo turizmo sodybų savininkams svarbu, kad jie savo asmenine veikla, savo betarpišku dalyvavimu gamybos procese galėtų užtikrinti aukštą kokybę. Tačiau neabejotinai svarbiausias dalykas garantuojant naminės degtinės kokybę yra įranga.

„Vienas paprasčiausių būtų užtikrinti kokybę ir bus reikalavimas turėti aukštos kokybės įrangą. Naminės gamyba, be abejonės, gali būti leidžiama tik turint gerus vakarietiškus įrenginius, kvalifikuotus specialistus. Jei pataisoms bus pritarta, tai bus reglamentuota Vyriausybės nutarimais, Žemės ūkio ministerijos norminiais aktais. Vėlesnes patikras turėtų atlikti savivaldybės ar turizmo departamento atstovai, tikrinsiantys ne tik įrangą, bet ir gamintojų kvalifikaciją“, – sako J. Jagminas. Savieigai šio proceso nepalieka ir senosios ES valstybės. Tai patvirtina ir Austrijoje su Seimo delegacija viešėję parlamentarai.

Pasak Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nario Valerijaus Simuliko, šioje kalnų valstybėje naminių daryklų šeimininkus, jų turimą įrangą tikrina specialios tarnybos, panašiai kaip mūsų ūkininkus, maisto gamintojus – veterinarijos tarnybos ar higienos centras, reguliariai aplankydamos naminės gamintojus, sertifikuojančios įrangą. „Austrijos naminių stipriųjų alkoholinių gėrimų gamintojai savo produkcijos, kaip mūsų ūkininkai pieno, mėginius privalo pateikti atitinkamoms institucijoms, kurios įvertina, ar tinkama kokybė, nenusižengiama normoms“, – sako V. Simulik.

Pasak politiko, Lietuvos Seimo narių aplankyti Austrijos ūkininkai mielai dalijosi savo patirtimi, demonstravo savo daryklas: „Lankydamiesi vienoje naminę gaminančioje agroturizmo sodyboje buvome nustebę, kad labai sterilu, labai švaru, graži aplinka. Nors ūkininkai naminę gali gaminti ir savadarbe įranga, tačiau dėl griežtų kokybės reikalavimų dažniausiai naudojami gamykliniai aparatai. Veikia ir specialios firmos, teikiančios aptarnavimo, priežiūros paslaugas“, – pasakoja V. Simulik.

Jo teigimu, Austrijoje tik reikalavimus įvykdantiems ūkininkams išduodami leidimai eksploatuoti turimą įrangą ir gaminti naminę. Už asmeniniam naudojimui savo sodyboje pagamintos naminės kiekį mokesčių nereikia mokėti, tačiau tiems, kurie norėtų gaminti daugiau, t. y. pardavimui, tenka įsigyti licenciją. „Įsitikinau, kad Austrijoje neįprasta piktnaudžiauti. Gaminantieji nerizikuoja, pasiima licenciją ir ramiai pardavinėja. Žinoma, tokiam požiūriui susiformuoti padėjo ir griežta baudų sistema, tačiau, austrų nuomone, geriau išsipirkti licenciją ir ramiai gyventi nei dėl poros šimtų litrų naminės rizikuoti įkliūti“, – sako V. Simulik, įsitikinęs, kad teisinėmis normomis įmanoma ir Lietuvoje reglamentuoti naminės gamybos procesą, kad viskas vyktų sklandžiai ir būtų užtikrinta produkcijos kokybė.

Kartu Austrijoje viešėjusi kita parlamentarė Dalia Teišerskytė prisimena vieną neįprastą amatų mokyklą. Mažame kurortiniame miestelyje kalnuose žemės ūkio amatų mokykloje mokosi vaikai, savo profesiją ketinantys susieti su žemės ūkiu, agroturizmu. „Greta įvairiausių amatų – valgio gaminimo, karvių, kiaulių priežiūros, arklių auginimo, daržovių ir vaisių perdirbimo – mokoma ir gaminti naminę degtinę iš vaisių, daržovių ir javų. Vaikai išmokomi gaminti šią produkciją profesionaliai, be to, kaip ir kiekvienas amato šioje mokykloje besimokantis vaikas, jie turi teisę savo produkciją parduoti tame kurortiniame miestelyje. Kiekvienas mokinys, studijuojantis naminės degtinės gamybą, gali užsisakyti jam patinkančios formos suvenyrinius (po 100 g) buteliukus ir parduoti savo „naminukę“ turistams“, – vieną įsimintiniausių kelionės įspūdžių pasakoja D. Teišerskytė.

Ir nors P. Vilko ir kitų jį remiančių parlamentarų pozicija tvirta ir nesikeičia jau ne pirmus metus, Alkoholio įstatymo pataisos, leisiančios kaimo turizmo sodyboms užsiimti naminės degtinės gamybą, už jas pasisakančių Seimo narių nuomone, stringa ne tik dėl kovojančių prieš tautos „girdymą“, aktyvumo.

Politikai teigia nujaučiantys, kad tam priešinasi ir stambių alkoholio įmonių atstovai, nors, pasak S. Lapėno, kaimo turizmo sodybose pagaminta „naminė“ nebūtų skirta masinei gamybai, pardavimui ar realizavimui per tarpininkus, prekybos centruose. „Tai nėra pretenzija į masinę gamybą ir netgi kokią nors įtaką tiems produkcijos srautams, kurie šiuo metu gamyklose, stambiose įmonėse yra gaminami.

Manau, kad baimės akys visada didėlės, taip pat matau stambių gamyklų lobistinius interesus, net neleisti pagalvoti apie tokią alternatyvą, nes galbūt kai kam tai sugriautų puoselėtus rinkodaros planus. Vis dėlto manau, kad tai iš tiesų yra pernelyg didelės fobijos, baiminimasis, kad tai gali turėti poveikį stambiems gamintojams, prekybos centrams ir t. t. Čia jokiu būdu nepretenduojama sudaryti konkurenciją. Pernelyg maži kiekiai būtų ir pernelyg apibrėžtos gaminio realizavimo galimybės. Manau, kad stambieji gamintojai net jokio poveikio nepajustų, kadangi kalbama apie labai lokalias rinkas, kurios praktiškai pasibaigia tos sodybos tvora“, – teigia S. Lapėnas.

Jo įsitikinimu, naminės gamyba nevirstu masiniu reiškiniu kiekviename kaime ar troboje. „Mes bandėme įsivaizduoti, kiek realiai galėtų pasinaudoti šita įstatymine pataisa. Teoriniai skaičiavimai rodytų, kad norinčiųjų galėtų būti 3–5 tūkstančiai kaimo turizmo sodybų. Tai yra ūkininkų skaičius, kuris iš principo galėtų verstis kaimiško turizmo paslaugos teikimu, tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad jų tiek ir būtų. Šiuo metu vidutiniškai vienoje savivaldybėje yra 3–4 kaimiško turizmo sodybos, o tai tikrai per maži skaičiai, kad būtų galima kalbėti apie masinį reiškinį“, – tvirtina S. Lapėnas. Seimo narys įsitikinęs, kad, nors, be legaliai gaminsiančių ūkininkų, neabejotinai bus tokių, kurie ir toliau pasislėpę nuo policijos „varytų naminę“ krūmuose, kaimo turizmo sodybų šeimininkai su pasididžiavimu ir be baimės galėtų vaišinti savo svečius firminiu kokybišku gėrimu, ilgainiui, ko gero, įgysiančiu ir prekių ženklą.