Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Susiję straipsniai
Gegužės pabaigoje žurnalai „Vadovo pasaulis” ir „Juristas” surengė apskritojo stalo diskusiją, skirtą įmonių vadovų atsakomybei. Diskusijoje dalyvavę įmonių vadovai, teisininkai, įstatymų rengėjai ir leidėjai svarstė, ar vadovas ir jo vadovaujama įmonė visada gali atsakyti už savo darbuotojų veiksmus, ar vadovas gali pasidalyti atsakomybe su akcininkais ir ar yra priemonių, padedančių jam tinkamai paskirstyti atsakomybę įmonės darbuotojams, ar įmonės savininkai turi patikimų būdų apsisaugoti nuo žalingų vadovo veiksmų.
Diskusijoje daugiausia kalbėta apie vadovo atsakomybę įmonei, jos akcininkams, atsakomybę už žalą, kurią vadovas savo veiksmais gali padaryti tretiesiems asmenims.Po kelias valandas trukusių diskusijų buvo prieita prie išvados: nors įstatymas aiškiai nurodo, kad įmonėje už viską atsakingas jos vadovas, tačiau nemaža atsakomybės dalis faktiškai tenka ir įmonės akcininkams.
„Vadovo pasaulio” skaitytojams išsakiau šias mintis:
„Trejus metus dirbdamas Seimo Ekonomikos komitete ir dažnai susidurdamas su įsigaliojusio naujojo Civilinio kodekso nuostatomis, supratau, kad efektyvaus valdymo ir pareigūnų, vadovų paieškos gali tęstis iki begalybės. Galimybių yra daugybė, ir patys akcininkai turi apsispręsti, ką pasirinkti. Mes negalime rasti panacėjos visiems gyvenimo atvejams.
Dažnai pas mus ateina žmonės, norintys steigti įmonę, ir klausia: „Kokią man valdymo formą patartumėte pasirinkti? Kaip galėčiau geriausiai valdyti įmonę ir jos vadovą, finansininką, o mano atsakomybė būtų minimali”. Žodžiu, dirbti norima kuo mažiau, o pinigų ir laisvo laiko – kuo daugiau.
Pastebėjau, kad visų šių sąlygų suformavimas Civiliniame kodekse tiesiogiai veikia patį verslą. Viena iš problemų yra didelių korporacijų, kompanijų valdymas, o kita siejama su smulkiuoju verslu.
Šiuo metu ypač svarbu, kad vidinėje Lietuvos rinkoje smulkusis ir vidutinis verslas turėtų tokius puikius valdymo modelius, kurie leistų jaustis įmonės savininku ir užtikrintų vadovo atsakomybę, o darbuotojai žinotų, kas nuo ko priklauso. Paskutiniu metu Seime priimti Uždarųjų akcinių bendrovių, Akcinių bendrovių, Individualių įmonių įstatymai, mano akimis žiūrint, neatsako į daugelį klausimų, todėl nuolat kyla problemų.
Akivaizdu, kad negerbiama fizinio asmens – vadovo atsakomybė. Kitose šalyse smulkiųjų įmonių fizinio asmens atsakomybė net skatinama mokestinėmis lengvatomis. Žmogus, atsakydamas visu savo turtu, gana efektyviai gali valdyti individualią įmonę. Galima palyginti uždarosios akcinės bendrovės ir individualios įmonės savininko galimybes valdyti įmonę.
Uždarosios akcinės bendrovės savininkas gali sudaryti sutartį pats su savimi, nuo sau pasiskirto atlyginimo sumokėti įmokas „Sodrai” ir kitus mokesčius, užsitikrinti savo ateitį, pasirūpinti socialinėmis garantijomis. Individualios įmonės savininkas negali sudaryti sutarties su savimi, negali paskirti sau atlyginimo ir, sumokėdamas daug daugiau mokesčių, negauna tokių išmokų kaip uždarosios akcinės bendrovės savininkas.
Manau, kad pati pigiausia ir veiksmingiausia valdymo forma yra vienasmenis valdymas, kuo daugiau susijęs su vadovo atsakomybe. Aišku, didelėms korporacijoms tokia valdymo forma gal ir netinka, tačiau kiekybinis atstovavimas nėra pats geriausias sprendimas, nes atsakomybė taip pat išskaidoma. Gal geriau būtų retkarčiais atsižvelgti į tai, kad žmogaus atsakomybė ir atstovavimas privalo būti kartu, o akcininkas ir savininkas turi turėti galimybę pasirinkti tinkamiausią jiems formą”.