KAIP NETURTINGA MOKYTOJA TAPO MILIJONIERE ir atliko savotišką pilietinį žygdarbį, atsisakiusi didelių pinigų vardan savo tautos ir šalies klestėjimo.

                                           

Įžanga

Ši neįtikėtina, pasakiška ir kartu visiškai reali istorija, atkreipė mano dėmesį, kai rinkau medžiagą savo straipsnių serijai „Ekonomika pradedantiems“. Aš ieškojau istorijos, kuri galėtų paneigti vyraujančią kai kurių ekonomistų ir politikų nuomonę, kad menas ir kultūra mūsų laikais negali sukurti pelno ir apčiuopiamos naudos valstybei, o tegali tikėtis trupinių nuo bankininkų ir valstybinio elito stalo. Aš ieškojau istorijos, kuria patikėtų net didžiausias skeptikas, kad  net nedidelės investicijos į žmogišką kapitalą, palaikant kūrybingus žmones, gali atnešti gerokai didesnę naudą, nei investavimas į nežinomų užsienio fondų ir bankų brangias akcijas (kurie „kažkodėl“ dažnai bankrutuoja). Aš ieškojau istorijos, kuri akivaizdžiai parodytų, kad verslo specialistai ir ekspertai, dalindami „protingus“ patarimus, kaip vystyti valstybės ekonomiką, ne visada gali įžvelgti ir įvertinti realias žmogaus talento galimybes.

Bet svarbiausia, kas mane sužavėjo – tai valios triumfas, kurį pademonstravo trapi bedarbė mokytoja, vieniša mama, gyvenanti iš pašalpos, sugebėjusi ne tik pakilti iš skurdo, bet ir padėti kitiems, savo šaliai.

                      Mokytojo dienos šventės išvakarėse, džiaugiuosi galimybe pasidalinti šia istorija su Jumis. Tikiuosi, kad galbūt, šis pasakojimas palaikys tuos, kurie neteko vilties sunkią minutę ar padės surasti kam nors savo kelią šiame gyvenime.

                      Būtent apie tai bus gyvenimiškais faktais pagrįsta istorija apie neturtingą mokytoją, kuri ne tik įveikė nelengvus gyvenimo išmėginimus, bet ir įvykdė savotišką ekonominį žygdarbį savo tėvynės labui. Norint tai padaryti, jai teko patikėti savimi, savo jėgomis, savo kūrybiniais gebėjimais, nežiūrint į skeptišką tam tikros srities specialistų ir ekspertų nuomonę.

                      Dėl suprantamų priežasčių kol kas neatskleisiu šios mokytojos vardo ir adreso. Tai ir nėra labai svarbu, nes mus daugiau domins ekonominis ir socialinis šios istorijos modelis. Bet galiu pažadėti, kad perskaičius straipsnį kiekvienas, kas tik panorės, galės patikrinti šioje istorijoje aprašytus faktus.

 

                      Emigranto duona

                      Mūsų herojė, pavadinkim ją vardu Joana, gimė neturtingoje, eilinio inžinieriaus šeimoje. Paprasta mergaitė iš nedidelio miestelio, be vaikystėje atsiskleidusių ypatingų talentų, bet labai mėgstanti svajoti. Po mokyklos baigimo ji bandė įstoti į universitetą, kur norėjo studijuoti anglų kalbą, bet nesėkmingai.  O tėvai primygtinai siūlė dukrai studijuoti prancūzų kalbą. Ar taip elgtis juos skatino romantiškos paskatos ar galvojimas, jog toks, mažiau mūsų laikais populiarus, pasirinkimas garantuos dukrai gerą sekretorės darbą, kurioje nors solidžioje tarptautinėje organizacijoje – nežinau. Kaip bebūtų, iš dalies jie buvo teisūs. Po prancūzų kalbos studijų ji pakeitė ne vieną sekretorės darbo vietą skirtingose kontorose. Tik šiuos pokyčius lėmė ne įgyti gebėjimai, o tai, kad mūsų herojės darbas, dėl jos svajingo būdo, nebuvo itin vertinamas.

                      Sulaukusi dvidešimt penkerių metų Joana skaudžiai pajuto, kad asmeniniais gyvenimas nelabai sekasi, pastovaus darbo nėra, pinigų trūksta, o perspektyvų, jog viskas susitvarkys, nesimato. Tuo pačiu metu mirė jos mylima mama. Pergyvendama dėl netekties ir nebesitikėdama surasti sau vietos tėvynėje Joana ryžosi pradėti naują gyvenimą svetimoje šalyje. Palikusi savo jaunesnę sesutę ir tėvą ji išvyko uždarbiauti į Portugaliją. Kiekvienam praktiškam žmogui tokios neturtingos emigracijai šalies pasirinkimas atrodė šiek tiek keistas. Tačiau…

                      Portugalijoje, be draugų ir pažįstamų, Joana išsinuomojo ankštą butą kartu su panašaus likimo merginomis, nenuleisdama rankų galiausiai susirado pastovų darbą ir net pradėjo vietinius žmones mokyti užsienio kalbos. Po kurio laiko mūsų herojė susižavėjo vienu vietos jaunuoliu. Šis netrukus jai pasipiršo. Praėjus metams po vestuvių jiems gimė dukra. „Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka“ – vėliau apie tai ji kalbės savo prisiminimuose. Viskas. Atrodo, tai laiminga pabaiga! Tačiau, jei norite ja pasidžiaugti — neskubėkite… Tai ne ištrauka iš pasakos. Praėjus trims mėnesiams po dukters gimimo, „neįtikėtinai žavus” vyras staiga pasikeitė ir Joanai liepė palikti jo namus. Ir taip Joana, su dukra ant rankų, grįžo atgal pas savo jaunesnę seserį, nes svetimoje šalyje nebeturėjo nieko kas ją atjaustų ir padėtų.

 

                      Sugrįžimas į Tėvynę.

                      Tėvynė ją sutiko „be orkestro maršų“. Ilgas valandas praleidusi eilėse ir užpildžiusi daugybę popierių Joana šiaip ne taip gavo pašalpą – tik 276 per mėnesį! Bet jauna mama stengėsi nepasiduoti – išsinuomojo nedidelį butuką, nuolat aktyviai ieškojo darbo. Kad sudurtų galą su galu, visus norinčius mokė prancūzų kalbos. Ją palaikė ir jaunesnioji sesuo. Bet pinigų vis tiek nuolat trūko. Dažnai aplankydavo ir visiškos nevilties valandos, naktiniai košmarai. Galiausiai, po apsilankymo ligoninėje, gydytojai konstatavo  – klinikinė depresija. Joana vis dažniau pradėjo galvoti net apie pasitraukimą iš gyvenimo ir tik baimė dėl dukters likimo ją sulaikė nuo tokio žingsnio…

                      Beveik visi siekdami atsipalaiduoti, atgauti jėgas ar bent trumpam užmiršti kasdienybę dažnai atrandame tokią veiklą, kuri padeda atkurti prarastas jėgas. Beveik kiekvienas turi savo mėgstamą užsiėmimą: ar piešimą, ar grojimą, ar eilių kūrimą. Tik nelabai pasitikėdami savo gebėjimais dažniausiai bijome apsijuokti prieš galimus žiūrovus ar sulaukti pašaipų iš profesionalų. Todėl ne kiekvienas turi drąsos atskleisti kitiems savo pomėgius ir gabumus, kurių nepritaikė kasdieniniame gyvenime.      Joana taip pat turėjo mėgstamą užsiėmimą. Metų metais, laisvu nuo darbo metu, ji rašė knygą. Didelę ir tikrą – pasitelkdama išgalvotus, mistinius herojus eilutėmis liejo savo pačios patirtus išgyvenimus ir nesėkmes. Bet tai darė tik dėl savęs, nedrįsdama svajoti apie rašytojos karjerą. Joana tik norėjo parašyti ypatingą, sąžiningą knygą apie motiniškos meilės jėgą. Šis užsiėmimas jai padėjo išgyventi sunkiausias gyvenimo akimirkas, teikė viltį ir paguodą. Be abejo, įprasti, nesibaigiantys rūpesčiai atimdavo daug jėgų ir jų vis mažiau likdavo knygos rašymui…

                      Bet pamačiusi, kad jos pastangos įsitvirtinti gyvenime vis tiek neduoda laukiamų rezultatų, Joana nusprendė išlaisvinti bent jau savo norą rašyti ir vis dėlto pabaigti knygą, bei parodyti ją kitiems. Taip šis pomėgis iš priebėgos nuo kasdieniškos sunkios rutinos virto svarbiausiu naujo gyvenimo tikslu, jos ginklu ir paskutiniu šansu. Kai nebeliko ką prarasti ji nebebijojo būti savimi.

                      Štai kaip ji pati pasakojo apie tai: „Nesėkmės leido man atsisakyti visko, kas nereikalinga. Aš nustojau apsimetinėti, kad galiu gyventi nebūdama tuo, kuo iš tikrųjų esu. Ir tada visą savo energiją nukreipiau į tai, kas man iš tiesų buvo svarbu. Jei tuo metu būtų pasitaikęs koks nors kitas darbas, tikėtina, aš taip niekada ir nebūčiau įgavusi drąsos – knyga nebūtų atsiradusi. Keista, bet būdama ant bedugnės krašto, aš buvau laisva, nes netekau savo baimės jausmo. Baimė yra tai kas gali būti, o ne tai, kas jau atsitiko. Aš praradau viską, bet buvau gyva! Turėjau mylimą dukrą, seną rašomąją mašinėlę ir idėją parašyti didelę knygą. Tai tapo mano naujo gyvenimo pamatu“.

 

                      Paskutinis šansas

                      Žinoma, ne viskas vyko greitai ir paprastai. Po apsisprendimo pagaliau pabaigti knygą šalia kasdieninių rūpesčių, dėl uždarbio ir vaiko, atsirado papildomi – dėl knygos išleidimo. Joana suprato, kad viena to padaryti negalės. Atspausdintą knygos pirmąją dalį ji nuvežė į gimtosios šalies sostinėje įsikūrusią leidybos agentūrą, kuri už tam tikrą procentinę būsimo pelno dalį padeda surasti leidyklą. Ten dirbantys leidybos verslo specialistai žino, ko tikisi ir laukia skaitytojai, kokios knygos gerai parduodamos ir kokio galima tikėtis pelno. Deja, jie griežtai atsisakė spausdinti Joanos knygos dalį.

                      Gali būti, kad jiems nepatiko, jog šiais moderniais laikais rankraštis buvo atspausdintas rašomąja mašinėle, o galbūt tai lėmė autorės nežinomumas ar dar kitos priežastys. Jų visiškai nedomino, kad šis rankraštis – paskutinis Joanos šansas. Jiems buvo svarbus tik galimas pelnas, o pasaka apie ypatingą motiniškos meilės jėgą nežadėjo didelio skaitytojų dėmesio… 

                      Taigi Joanos gyvenimas kol kas nesikeitė, pinigų kaip nebuvo taip ir neatsirado… Bet ji nepasidavė ir žengė kitą žingsnį naujo likimo link. Joana grįžo į savo gimtą miestelį ir kreipėsi į to miestelio literatūrinę agentūrą. Ten dirba panašūs specialistai, bet skirtingai nei sostinės ekspertams, rankraštis jiems patiko ir jie sutiko pasirašyti standartinę leidybinę sutartį penkeriems metams. Šioje, kaip ir visose panašaus pobūdžio, sutartyje buvo numatyti mokesčiai agentūrai: 15 procentų nuo leidyklos gaunamo pelno ir 20 procentų nuo filmų rodymo gaunamų pajamų (tokiu atveju, jei kas nors ryžtųsi pagal knygos scenarijų kurti filmą). Na, o jei per sutarties galiojimo laikotarpį neatsirastų leidėjas, tai niekas nieko ir negautų. Tokiu atveju, vėl būtų galima susitikus svarstyti galimybę pasirašyti kitą sutartį, žinoma, įtikinus agentūros atstovus, jog tai prasminga.

                      Bet sakoma, jog jei turi kažką, ką gali pasiūlyti pasauliui, tai vėliau ar anksčiau atsiras tas, kuris norės iš to uždirbti. Ir tai gali būti naudinga abiems pusėms. Taigi agentūra visus metus dirbo siųsdama knygos fragmentus įvairioms leidykloms. Deja, greitų teigiamų poslinkių nebuvo. Apie 12 stambiausių leidyklų atsisakė motyvuodamos įvairiai: nuo „vaikams tai bus neįdomu“ iki „kam mums sentimentalios namų šeimininkės pasaka“.

                      Tačiau vienos leidyklos specialistas, vartydamas gautą rankraštį, nutarė jį vis dėlto duoti paskaityti savo dukrai. Šiai perskaičius ir paprašius tęsinio, jis ryžosi pirmąją dalį išleisti vieno tūkstančio egzempliorių tiražu. Tiesa, labiau dėl dukrelės pageidavimo, nei tikėdamasis uždirbti. Pasirašęs sutartį su Joana ir išmokėjęs pusantro tūkstančio honorarą jis patarė jai vis dėlto susirasti pastovesnį darbą, nes „su knygomis vaikams daug neuždirbsi“.

                      Bet Joana visus metus, kol vyko pirmos knygos dalies parengimas spausdinimui, plėšydamasi tarp prancūzų kalbos pamokų ir pinigų paieškos, nuosekliai dirbo prie antrosios dalies. Vis dėlto iškilo būtinybė įsigyti kompiuterį, nes kitaip viskas užtruktų pernelyg ilgai. O skubėti reikėjo, nes tirpo gauti pinigai. Banko paskolos ji, žinoma, negalėjo tikėtis, nes oficialiai buvo bedarbė, o jos talento kaip užstato bankas negalėjo priimti. Privatus verslas taip pat nebuvo linkęs investuoti į abejotinos vertės namų šeimininkės projektą, net jei galėtų tikėtis 50 procentų nuo pelno.

                      Tuomet Joana kreipėsi į Nacionalinę meno tarybą su prašymu skirti jai lėšų knygos rašymui. Meno taryba apsvarsčiusi gautą prašymą ir peržiūrėjusi knygos ištraukas suteikė jai negrąžintiną stipendiją – 8 tūkstančius. Galimybė nusipirkti kompiuterį pagaliau tapo reali. Bet svarbiausia Joanai buvo tai, kad jie patikėjo niekam nežinoma autore, bedarbe iš gatvės, jie patikėjo jos gebėjimais ir talentu! Ir šio pasitikėjimo ji niekada neužmirš…

                     

                      Žygdarbis

                      Knygos leidimas tokiu nedideliu tiražu, kurio pusė iš karto buvo nukreipta į bibliotekas, kaip ir prognozavo ekspertai, nesulaukė pernelyg didelio skaitytojų susidomėjimo. Užtenka pasakyti, kad pristatant knygą parduotuvėje buvo vos keturi atsitiktiniai pirkėjai…

                      Bet viskas pasikeitė, kai pagaliau atsirado žmonių, ypatingai vaikų, perskaičiusių pirmąją dalį. Prieš juos atsikleidė neįtikėtini pasauliai, sukurti dėka Joanos fantazijos, bet kartu ir labai ryškiai, įtikinančiai aprašyti herojų išgyvenimai ir jausmai, artimi beveik kiekvienam skaitytojui. Jos talento jėga ėmė užkariauti realų pasaulį. Tai tapo staigmena jai pačiai.

                      Praėjus trims dienoms po publikacijos jos gimtinėje, stambi amerikiečių leidykla nupirko visas leidybines teises. Už 100 tūkstančių dolerių! Tai sunkiai įsivaizduojama suma bet kuriam nežinomam ir pradedančiam rašytojui. Ir tai buvo tik pradžia…

                      …Praėjus metams po pirmosios knygos dalies išleidimo, prieš pat išeinant antrajai daliai, iš užjūrio atvyko Holivudo atstovai, norintys investuoti į teisę ekranizuoti šią knygą.

                      Dar prieš metus Joana, vos suvesdavo galą su galu ir ją šiame sunkiame laikotarpyje išgelbėjo Nacionalinės meno tarybos suteikta finansinė pagalba. Sulaukus sėkmės atsirado galimybė atsidėkoti savo šaliai – pritraukti investicijas. Ar galima būtų kitaip paaiškinti, kodėl be standartinių sutartyje surašomų reikalavimų dėl filmavimo kontrolės ir atskaitymų nuo būsimo filmo rodymo, Joana iškėlė dvi keistas, bet esmines sąlygas?

                      Visas filmavimas turi vykti jos gimtojoje šalyje ir visi aktoriai privalo būti atrenkami iš šios šalies gyventojų. Už šias sąlygas ji atsisakė savo būsimo uždarbio (honoraro) dalies. Tai buvo ganėtinai reikšminga suma, tad kino kompanijai teko sutikti su šiomis sąlygomis. Ir nors filmavimo metu jie keletą kartų bandė apeiti šias sąlygas, bet autorė savo sprendimo neatsisakė.

                      Didelė knygos apimtis, gausus personažų skaičius reikalavo daug aktorių, dekoracijų pasirengimui ir filmavimui, daug kostiumų siuvėjų, grimuotojų, dailidžių, dekoratorių, dailininkų, vairuotojų ir įvairių kitų, susijusių su filmavimu, paslaugų teikėjų. Tai tūkstančiai žmonių, kurie turėdami darbo daugiau nei dešimt metų, kol vyko visų (septynių!) knygos dalių ekranizacija, gavo atlygį už darbą ir mokėjo mokesčius į valstybės biudžetą.

                      Galima paminėti skaičius: bendra sąmata, apimanti visą filmavimo laikotarpį, sudarė 1 milijardą 155 milijonų dolerių Tiesa, ir kino kompanija neturėjo nuostolio – jos pelnas siekė 7 milijardus 706 milijonus dolerių. O kur dar filmo platinimas DVD diskuose…

                      Manau, dabar (matydami šiuos skaičius) ir Jūs galite įvertinti investicijos į žmogišką kapitalą (kultūrą, auklėjimą, švietimą, mokslą, kūrybingų žmonių realų palaikymą).

 

                      „Su knygomis vaikams daug neuždirbsi“

                      Na, o kaip susiklostė mūsų herojės gyvenimas? – paklausite jūs. – Kas ji? Ir ar jai pasisekė įgyvendinti savo svajonę?

                      Spręskite patys. Visa ši istorija reali. Tai dabar visame pasaulyje žinomos rašytojos Džoan Rouling (Joanne Rowling), septynių dalių knygos apie Harį Poterį (Harry Potter), prie kurios ji dirbo 17 metų (1989 – 2006), gyvenimo faktai. Per šiuos metus, dėka jos talento ir pasisekimo skaitytojų tarpe, jos gyvenimas pasikeitė. Kaip ir svajojo, ji baigė knygą, kurios paskutinė dalis buvo išleista 2007 metų liepos 21 dieną. Šios knygos paskutinė dalis tapo visų laikų greičiausiai parduodama knyga. Pirmą jos pardavimo dieną buvo parduota apie 11 milijonų egzempliorių.

                      Ši knyga buvo išversta į 65-ias kalbas. Visame pasaulyje skaičiuojamas parduotas tiražas – daugiau kaip 450 milijonų egzempliorių. Bedarbė prancūzų kalbos mokytoja tapo viena iš geriausiai pasaulyje apmokamų autorių ir viena turtingiausių Anglijos moterų. D.Rouling tapo prestižiškiausių literatūrinių premijų laureate. Ji buvo apdovanota Britanijos Imperijos ordinu ir pačiu aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės Legiono ordinu. Žurnalas “Forbes” jos turtą vertina daugiau kaip  vienu milijardu dolerių. D.Rouling labai daug dėmesio skiria labdaros organizacijoms, kurios palaiko vienišus tėvus ir kovoja prieš išsėtinę sklerozę. Tai liga nuo kurios mirė jos motina.

                      Susitvarkė ir jos asmeninis gyvenimas – 2001 metų gruodžio mėnesį ji ištekėjo už daktaro Neilo Miurėjaus (Neil Murray). 2003 metais jiems gimė sūnus Deividas (David), o 2005 metais dukra Makenzi (Mackenzie)…

                      Šiuo metu D. Rouling gyvena Škotijoje, Edinburgo mieste, kur iš viso pasaulio plūsta nesuskaičiuojami turistų srautai, norėdami savo akimis pamatyti tas vietas, kur buvo kuriama knyga, o vėliau ir filmas apie Harį Poterį. Ir man kažkodėl atrodo, jog Nacionalinės meno tarybos (kuri yra šiame mieste) nariai tikrai nesigaili, kad savo laiku pagelbėjo niekam nežinomai autorei…

                      Ir pabaigai.

                      Kai pasakoju šią istoriją savo pažįstamiems, kaip efektyvaus investavimo į kultūrą pavyzdį, ne kartą pastebėjau, jog tik paminėjus šios autorės vardą ir pavardę kildavo diskusijos apie jos kūrybinius privalumus ar trūkumus. O prakalbus apie Didžiąją Britaniją, Škotiją beveik visi puldavo mane įtikinėti, kad tai įmanoma tik ten, “pas juos vakaruose”… Jie nebematydavo šios istorijos prasmės ir galimos pasimokymo iš jos naudos mums visiems.

                      Todėl ir Jums neskubėjau nuo pat pradžių atskleisti kaip ir kur tai vyko. Tuo labiau, nebūdamas literatūros kritiku, nesiimu vertinti šių knygų vertės. Bet taip pat nesutinku ir su teiginiu, kad tai įmanoma „tik pas juos”, o ne pas mus.

                      Ir tai ne tuščios fantazijos.

                      Kaip rodo pastarųjų metų praktika globalioje vartotojiškoje visuomenėje galima surasti gerus vertėjus, kurie kokybiškai išvers knygą į bet kurią kalbą, ir patyrusius prodiuserius su leidėjais, laukiančiais galimybės gauti pelno, ekranizuojant originalias ir nebūtinai tik anglakalbių šalių autorių idėjas. Prisiminkim Švedų ir Danų autorių sėkmės pavyzdžius užkariavusius Holivudą…

                      Tačiau vartotojiškoje visuomenėje sunkiausia surasti tuos, kurie kuria – originalius autorius. Tuos kurie geba nugalėti neviltį, kasdienybės sumaištį ir papasakoti pasauliui savo istoriją.

 

                      O pabaigai, klausimai:

                      – Ar manote, jog galėtumėte parašyti knygą?

                      – Ir jei taip, tai kas trukdo tai padaryti?

==================================================================

                      Straipsnis publikuotas www.lrytas.lt portale:

==================================================================                       

P.S.:

                      1. Vienas rūstus kritikas, perskaitęs šį pasakojimą pasakė: „Na ir kas čia per žygdarbis? Paprasčiausiai davė tai ko ji norėjo“. Jis kažkodėl buvo įsitikinęs, kad šiame pasaulyje viskas lengvai duodama.

                      Prisipažinsiu, kad norėdamas neperkrauti teksto papildomomis detalėmis, aš nerašiau apie tai, kaip sunkiai vyko derybos tarp kino studijos ir autorės (detalus derybų proceso aprašymas nusipelno atskiro straipsnio „Ar gali vakarykštė namų šeimininkė pakovoti prieš didžiausias korporacijas ir su Holivudo pasaulinio garso žvaigždėmis?“ Patikėkite, straipsnis būtų gana įdomus.). Kas bent kartą dalyvavo derybose (ar tai būtų priėmimas į darbą, ar klausimas, kam šiandien reikės plauti indus), supranta koks tai kartais būna itin kankinantis procesas. Na o tiems kuriems tokios dalios neteko patirti, siūlau susipažinti su keliomis svarbiomis sąvokomis:

                      Autorinės teisė – autoriaus nuosavybė į savo kūrinį yra pagrindinė intelektualios nuosavybės forma, priklausanti autoriui iki gyvos galvos. Tai reiškia teise naudotis meniniais, literatūriniais ir muzikiniais kūriniais. Dėka autorinių teisių, spausdinant ar perspausdinant knygas, autoriui privalo būti atsilyginama už kiekvieną jo kūrinio egzempliorių. Filmo kūrimas pagal autorinį kūrinį gali būti įmanomas tik pasirašius sutartį pagal atitinkamas sąlygas, kurias iškelia autorius. Yra žinomi atvejai, kai autoriai neduodavo sutikimo kurti filmo, nes suabejodavo kino studijos  galimybėmis.

                      Derybos – procesas kuriame sutariama dėl sutarties pasirašymo tarp susitariančių šalių. Derantis dažniausiai siekiama tam tikros lygsvaros tarp reikalavimų ir nuolaidų iš abiejų besiderančių pusių.  Todėl derantis reikia turėti galvoje, kad kuo didesnius reikalavimus kelsime – tuo didesnes gali tekti daryti nuolaidas.

                      Žygdarbis – svarbus pagal savo reikšmę veiksmas, nesavanaudiškas poelgis dėl labai kilnaus tikslo.

                      2. Kitas kritikas suabejojo, ar šios knygos apie „motiniškos meilės jėgą“. Pasižiūrėjęs tik kelis filmus apie Harį Poterį, jis buvo įsitikinęs, kad šios knygos apie burtus ir magiją. Suprantama, nes pati labiausiai vykusi ekranizacija negali atspindėti viso literatūrinio kūrinio turinio ir esmės. Belieka tik apgailestauti, kad filmuose pasimetė ši pagrindinė tema, kurią pastebės bet kuris šių knygų skaitytojas, apie tai, kad jokia magija negali nugalėti motiniškos meilės, gėrio ir kūrybinių galių. 

                      3. Dar vienas iš kritikų (matyt, tai kažkur girdėjo, o knygų pats neskaitė) bandė man priekaištauti dėl magijos ir antikrikščioniškos literatūros autorės propagavimo. Tai netiesa. Pirmiausiai, tai pasakojimas apie žmogaus likimą, o ne literatūros mokslinis tyrinėjimas. O antra, tai nežiūrint į šių knygų (kaip ir bet kurių filosofinių kūrinių) sukeltą nevienareikšmišką reakciją, pateiksiu keletą  faktų:

                      2003 tėvas Piteris Flitvudas  (Peter Fleetwood), tuometinis Popiežiaus tarybos kultūros klausimais vadovas, spaudos konferencijoje, skirtoje krikščionybės problemoms, pareiškė: „Rowling – „krikščionė pagal įsitikinimą, krikščionė pagal savo gyvenimo būdą ir savo rašymo stilių“. Rašytoja tėvo Flitvudo nuomone, labai aiškiai suvokė savo tikslą – padėti vaikams „suprasti skirtumą tarp blogio ir gėrio“.

                      2009 metais oficialiame Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano  paskutinis filmas apie Harį Poterį buvo įvardintas kaip geriausia anglų rašytojos Džoan Rouling romano ekranizacija. Vatikanas ypatingai pažymėjo faktą, kad filme labai aiškiai parodytas gėrio prieš blogį pergalės neišvengiamumas, nors kartais dėl to tenka daug ką paaukoti ir sumokėti labai brangiai.

http://pramogos.delfi.lt/archive/vatikanas-mano-kad-haris-poteris-nera-antikriscioniskas.d?id=1884064

http://www.bib.lt/sites/default/files/BiB.lt%20(Rouling,%20D.)%20Haris%20Poteris%20ir%20Azkabano%20kalinys%20[2001]_0.pdf

 

Tai pat žiūrėkite

„PARTIZANO RAUDA“ pagal Leonard Cohen atliekamą dainą „THE PARTISAN“

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną minint. Kai Jurbarko bardų klubo nariai paragino mane …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *