Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Rugpjūčio mėnesio pradžioje gavau kvietimą plaukti Baltijos jūra Hanzos pirklių keliu su XIV – XV amžiuose naudotų Kogg laivų prototipiniu (repriza) laivu. Sutikau dalyvauti šioje kelionėje be ilgų dvejonių, nes su šiuo laivo savininku ir kapitonu Viktoru Vladimirovu esu pažįstamas keletą metų, o sprendžiant Baltijos jūros priekrantės žvejų problemas, jau yra tekę praleisti keleta dienų atviroje jūroje žvejybiniame laive “Agnes”.
Kapitonui pastačius šį naują laivą, atsirado dar viena puiki proga savo akimis pamatyti kaip vysto verslą jūros priekrantės žvejai kitose Europos Sąjungos šalyse, kaip išnaudojama ES parama pasitraukiantiems iš tradicinės žvejybos verslo, kaip vystomas vandens turizmas jūroje ir upėse.
Laivas “Arka” per pusantrų metų buvo pagamintas iš Karelijos pušies Rusijos Petrozavodsko laivų statybos bendrovėje “Varyag” ir šių metų rugpjučio 10 dieną nuleistas i vandenį. Nors laivo ilgis 17,5 m, plotis 4,5 m pločio, sveria apie 20 tonų, tačiau grimzlė tik 90 centimetrų. Tai leidžia plaukti ir pakankamai sekliose upėse. Laive yra 6 vietos komandos narių miegojimui ir ant denio prie aštuoniu staliuku galima pasodinti 32 keleivius. Savaime suprantama keleiviai gali būti plukdomi, kai jūra yra pakankamai rami, o upėse tai įmanoma bet kokiu oru. Laivas aprūpintas šiuolaikinėmis navigacijos priemonėmis, yra su dyzeliniu keturių cilindrų “Vetus Deutz” 84 kWT varikliu, turi 48 kv.m ploto bures ir puikiausiai atlaikė visus stabilumo jūroje išbandymus. Susiduriant upėse su žemesniais nei 11 m aukščio tiltais yra galimybė nuleisti burių stiebą iki 5 m nuo vandens paviršiaus.
Laivas “Arka” kelionę pradęjo maršrutu: Iš Petrozavodsko (Rusija) Sveres upe per Ladogos ežerą, Suomijos ilanką, Sankt Peterburga pasieke Narvos uostą (Estija), o rugpjučio 23 dieną pasiekė Liepojos uostą (Latvija). Būtent Liepojos uoste pasikeitė laivo “Arka” igūla. Liepojoje išlipo dalis laivą atlydejusių žmonių ir prie šiuo laivu plaukusio laivo savininko Viktoro Vladimirovo ir Adolfo Latvėno prisijungiau ir aš – Saulius Lapėnas. Papildę geriamo vandens, maisto ir degalų atsargas trise pavakare išplaukėme pietvakariu kryptimi link Borholmo salos.
Nuo Liepojos (Latvija) iki Travemiundės (Vokietija) apie 500 jurmylių atstumą iveikėme per tris paras visa laiką plaukdami prieš vėją. Kai prisišvartavome Travemiundės uoste vokiečiai nenorėjo patikėti, kad mes atplaukėme per beveik para trukusią audrą, kai vėjo greitis sieke 20 metru per sekunde, o bangų aukštis iki 4 metru.
Šalia prieplaukoje stovinčios XV am. karavelės “Lisa von Liubeck” kapitonas pakvietė mūsų komandą papietauti, o sekančią dieną padėjo nuplaukti apie 20 km iš Travemiundės i Liubeko uosta, nes tik ten nuvykus pavyko gauti tinkamus žemėlapius kelionei atgal. Liubeko uoste mus pasitiko žurnalistai, kurie buvo labai susidomėję šiuo mediniu laivu. Juk kažkada tokio „kogg” tipo laivais iš Liubeko gabendavo prekes i Rusija ir atgal.
Rugpjučio 28 dienos pavakare išplaukėme link Klaipėdos. Nors teko patirti dar vieną panašią audrą bet vėjas jau putė i nugarą ir iškelę bures Klaipėdoje prisišvartavome rugpjūčio 30 dienos pavakare. Mus sutiko Klaipėdos meras R.Taraškevičius ir savivaldybės darbuotojai, žiniasklaidos atstovai.
Atlikus laivo „Arka” registravimo proceduras, buvo iškelta Lietuvos vėliava bei gauti leidimai keleivių plukdymui ne tik Nemune ar Kuršmarėse, bet ir kelionėms i kitas Baltijos šalis.
Šios kelionės metu be galo daug naudingos informacijos apie jau sukauptą Europos šalių ilgametę patirtį, vystant vandens turizmo ir žvejybos verslus. Pats savo akimis turėjau galimybę įsitikinti kaip aptarnaujami mažieji laiveliai užsienio uostuose: pradedant nuo nevaržomo įplaukimo i uosto akvatoriją, pasienio, muitinės kontrolės procedurų ir baigiant būtinomis paslaugomis prisišvartuojant, užsipildant degalais, vandens atsargomis ir t.t. Mačiau ir pats naudojausi mažųjų laivelių prieplaukose įrengta infrastruktūra: plūduriuojančiais priėjimo prie laivų takais, dušais, tualetais, viešojo maitinimo paslaugomis.
Stebėjau kaip priekrantės žvejai parplaukę iš jūros tvarko žuvis, kaip dalį jų priduoda perdirbėjams, o dalį parduoda šalia esančioms kavinėms ir barams arba norintiems paskanauti šviežios žuvies žmonėms, kaip visa tai sukuria nepakartojama jaukaus jūrinio uosto atmosferą skirta žmonėms. Kaip taisyklė mažiesiems laiveliams prisišvartuoti yra skiriamos vietos geriausiai apžvelgiamose uosto akvatorijos vietose, kurios turi betarpišką susisiekimą su miesto senamiesčiais, pesčiųjų takais ir privažiavimais. Krantinės savotiškai papuošiamos šiais laiveliais ir tampa judria miestiečių ir svečių pasivaikščiojimo ir įvairiausių švenčių vieta.
Mums dar daug reikia padaryti, kad Klaipedos uostas, Kuršiu marios ir Nemuno upė taptų patraukli ir prieinama užsienio mažiesiems laiveliams. Žmonėms nesusidūrusiems su dabar taikomomis procedūromis, kurios prasideda dar prieš iplaukiant i Klaipėdos uosto akvatoriją, keistai ir atstumiančiai atrodo reikalavimai būtinai samdyti locmaną, įplaukiant ir išplaukiant būtinai prisišvartuoti prie pasieniečių krantinės ir t.t. O kai prasideda paieškos kur prisišvartuoti, paaiškėja kad vietos tam nėra ir bent laikinam sustojimui surasti vieta tampa didelis “galvos skausmas”. O kur dar neišspręstos problemos su degalų ir vandens atsargu papildymu ?
Kai palygini esamą padėtį Klaipėdos uoste su patirta aplinka Liepojos ar Travemiundes, Liubeko, Bogenzes uostuose supranti kiek dar daug reikia padaryti. Visa šia sukaupta ir asmenine patirtimi patvirtinta informacija, pasidalinsiu su Seimo Ekonomikos komiteto, Verslo ir užimtumo komisijos nariais ir visais kurie nori ir gali padaryti geresnes sąlygas šio smulkaus ir vidutinio verslo perspektyvoms Lietuvos vandens keliuose.
