Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Susiję straipsniai
Kas per daiktas „pilietinė visuomenė“ kaip sužinoti ar ji yra mūsų šalyje, mieste, ar namuose?
Pradėkim nuo mažų dalykų
Jei Jūsų laiptinėje sudaužytos lemputės, apskretusios sienos ir trenkia šlapimu – tai jūsų laiptinėje pilietinės visuomenės tikrai nėra. Ir atvirkščiai. Nes pilietinės visuomenės pagrindas yra žmonių noras gyventi geriau.
Ką gi turi daryti liberalas, jei reali aplinka neatitinka jo įsitikinimų? Paprasčiausiai – „emigruoti“ į gretimą laiptinę (partiją ar šalį)? Ar galime už tai teisti liberalą, jei jis nori gyventi ten kur sąlygos geresnės, švaresnė ir liberalesnė aplinka? Bet jei visą laiką bėgtume nuo sunkumų, tai labai greitai gali paaiškės, kad bėgti nebėra kur.
Kitas kelias, sunkesnis ir mažiau patrauklus bei ne toks vaisingas – rasti sąjungininkus ir įtikinti laiptinės kaimynus, kad gyventi švaresnėje ir tvarkingesnėje aplinkoje, maloniau ir patogiau. Čia ir glūdi visa liberalaus judėjimo prasmė – pilietinės visuomenės kūrimas be prievartos. Politikoje šis tikslas realizuojamas – sukuriant bendraminčių partiją. Aktyvūs piliečiai sukuria savo partiją, kuri lygiomis dalimis priklauso kiekvienam nariui. Kiekvienas narys savo veiksmais ar neveiklumu įtakoja šios partijos, kaip dalies pilietinės visuomenės, klestėjimą arba žlugimą. Pagal visuotinai pripažintus demokratijos principus, tokios partijos aukščiausias organas yra suvažiavimas, kuriame aktyvūs partijos nariai išreiškia savo nuomonę ir priima sprendimus.
Vakar vykęs mūsų partijos suvažiavimas aiškiai pademonstravo, kad liberalai turi ryžto padaryti tvarką savo „laiptinėje“. Naivu buvo tikėtis, kad visas problemas bus galima išspręsti per vieną suvažiavimo dieną. Kiekvienas liberalas iš esmės – realistas, ir suvokia kiek tai pareikalaus intensyvaus darbo ir jėgų iš kiekvieno partijos nario. Ir pradžia tam buvo padaryta.
Perskaičius komentarus po suvažiavimo, galima įvairiai vertinti jo rezultatus. Vieniems stiklinė pusiau pilna, o kitiems pusiau tuščia. Kai kas, kaip ir aš laikau, kad pokyčiai turi vykti žymiai greičiau. Bet niekas ir neneigė, kad pokyčiai būtini. Tai jau nuteikia viltingai. Džiaugiuosi, kad pasiūlymai išsakyti mano kalboje, sulaukė palaikymo delegatų tarpe.
Ir nors daugelis delegatų šiuos siūlymus laikė per daug revoliucingais (radikaliais), gavau pakankamai daug palaikančių balsų kandidatuodamas pirmininko rinkimuose ir tai nesutrukdė delegatams rankos pakėlimu patvirtinti mane partijos pirmininko pavaduotoju.
Esmė ne poste ar pareigose. Karjera partijoje neturi prasmės, jei partijoje nebelieka kovinės dvasios ar kiekvienas tik ir lauks nurodymų iš viršaus. Mes – liberalai esame nelinkę laukti malonės iš valstybės ar bet kokios valdžios. Viso liberalaus judėjimo vertė glūdi kiekvieno neabejingo žmogaus apsisprendime ir ryžte kasdien kovoti už savo laisvę: politinę, ekonominę ir socialinę.
Istorinė patirtis byloja, kai tik liberalai atsisako kovos ir nuleidžia rankas, galvą pakelia totalitarizmas. Nepasiduokim sunkumams, viskas mūsų rankose, nes tai mūsų partija, ir nuo mūsų veiksmų priklauso liberalizmo likimas Lietuvoje.
Liberalas – tai žmogus protingas, išsilavinęs, visada abejojantis lozungais, bet vertinantis realų darbą ir realią naudą. Jo nenupirksi populistiškais pažadais, jis visada budrus, aktyvus ir kartais deja pasirenkantis emigraciją į tas šalis, kur daugiau liberalizmo, o verslas pelningesnis ir paprasčiau daromas. Kuo ir tenka įsitikinti pastaraisiais metais, kuomet labiausiai aktyvi visuomenės dalis, susigaudanti liberaliose vertybėse išvyko uždarbiauti į išsivysčiusio liberalizmo valstybes.
Kuo liberalesni įstatymai ir šalies gyvenimas, tuo ji patrauklesnė investuotojams ir kapitalui, kurie nori dirbti nuspėjamose ir pragmatiškose ekonominėse sąlygose. Kuo daugiau investicijų, tuo daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Tik liberalizacija pajėgi ekonomiką pakelti į aukštesnę vystymosi pakopą, pritraukti kapitalą ir sumažinti išvykstančių iš Lietuvos žmonių skaičių. Visi kiti keliai veda į Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės sunaikinimą.
Ir mūsų partija gali ir privalo tapti vadovaujančia politiniam, socialiniam ir ekonominiam šalies liberalizavimui.
Bet prieš tai mes turime padaryti tvarką savo partijoje, kad ji taptų liberalesnė, atvira, gyva ir patraukli mūsų elektoratui.
Tęsiant pradėtus palyginimus, galima teigti, kad suvažiavimas įsuko pirmas lemputes mūsų laiptinėje. Svarbu nesustoti prieš didelį ir įdomų darbą. Tik bendromis pastangomis pasieksime pergalę.
Bet kurioje krizėje yra užprogramuota nauja pradžia, atgimimo galimybė. Ir nieko negali būti gražesnio ir daugiau įkvepiančio, kaip tikra pergalė. Pergalė po pralaimėjimo.
Tikiu, tai Jūsų negąsdina.
