ALBINOS DANISEVIČIŪTĖS ATMINIMUI – II: tarp gyvenimo ir mirties. 1991 metų „juodasis sausis“.

„…Gražus aušo pirmadienio rytas.

Tačiau purpurinis horizontas, skelbiantis naują dieną,

kuris būtų buvęs toks taikus ir gražus bet kuriuo kitu metu,

atrodė nudažytas Lietuvos krauju.“

Albina Danisevičiūtė

            Albinos Danisevičiūtės gebėjimai publicistikoje stulbina. Jos straipsniuose jaučiasi laiko dvasia (kvėpavimas). Dabar skaitydamas jos straipsnius, lyg iš naujo pergyvenu tų metų įvykius.

Suprantu, kad šiandieniniam skaitytojui, kuris tuo metu buvo vaiku, ar net nebuvo gimęs – tų metų įvykiai gali asocijuotis su Herodoto pasakojimais apie 300-jų šimtų spartiečių kovą su persų okupantais. Sunku suvokti kontekstą. Pavyzdžiui, daug kam šiandien sunku suvokti, kad maždaug 15 kilometrų nuo Jurbarko miesto tuo metu buvo dislokuoti ginkluoti okupantai, pasirengę bet kuriuo pretekstu (ar dėl jų vadui skirto paminklo nukėlimo ar dėl piketo prieš priverstinį jaunuolių ėmimą į sovietų armiją) įsiveržti į taikų miestą, sušaudydami bet ką savo kelyje.

Ką reiškia tekstas be konteksto? Išmokta mintinai eilutė iš vadovėlio, ir tuštybė širdyje. Tekstas be konteksto – istorijos pabaiga ir nacijos žūtis.

            Kontekstas

Prisipažinsiu, kad tuo sunkiu Lietuvos blokados metu ir 1991 metų sausio mėnesį, kai buvo publikuojami jos straipsniai, man kaip tuometiniam Jurbarko rajono valdytojui, ne visada pasisekdavo juos perskaityti. Trūko ir laiko ir jėgų. Visas dėmesys buvo skiriamas vieninteliam tikslui – gynybai. Ginti Lietuvos nepriklausomybę, ginti rajono gyventojus, ginti jaunimą nuo prievartinio tarnavimo sovietinėje kariuomenėje, apginti žmones nuo bado ir mirties. Ne visi žinojo, kaip be gailesčio ir praliejant kraują Gorbačiovo režimas slopino sovietinėje imperijoje sukilusias respublikas, siekiančias nepriklausomybės. Dar ir šiandien nedaugelis žino ir supranta, kas tuo metu vyko. Kaip be jokio gailesčio, maždaug metus prieš sausio 13-osios įvykius Vilniuje, 1990 metų sausio 20 dieną Baku mieste sovietinės armijos kariai žvėriškai sušaudė paprastus piliečius tik tam, kad nuslopinti politinę opoziciją, siekiančią Azerbaidžano nepriklausomybės. Šis parodomasis susidorojimas pražudė daugiau kaip šimtą taikių gyventojų:

„1990 metų sausio 20-osios naktį sovietinė armija šturmavo Baku miestą su tikslu likviduoti Liaudies frontą ir išgelbėti Azerbaidžano Komunistų partijos valdžią.“ „Armijos dalinių pasirodymas mieste buvo lydimas daugybės taikių gyventojų sąmoningos žmogžudystės aktų. Kariai periodiškai atidengdavo ugnį iš automatų ir kulkosvaidžių.“ „Paskelbus ypatingąją padėtį, tarp nužudytų net 42 žmonės buvo piketų dalyviai; dar devyni žuvo, atvykę į piketų vietas, armijai pralaužus blokadą. Jie nužudyti, kai teikė pagalbą sužeistiesiems. Sovietiniai kariai šaudė net į milicininkus.“ „…kareiviai pralaužė blokadą iš autobusų, – apšaudo gyvenamuosius namus, 14-16 metų vaikai gulasi po šarvuočių ratais. Jie visiškai beginkliai…“ „Britų žurnalistas Tom de Vaal rašo: Tankai šliaužė per barikadas, gniuždydami savo kelyje automobilius ir net greitosios pagalbos furgonus. Pagal mačiusių žodžius, kareiviai šaudė į bėgančius žmones, pribaigdavo sužeistus. Buvo apšaudytas taikių gyventojų autobusas ir daugelis, o tame tarpe ir keturiolikmetė mergina, žuvo.“ „Kovinės mašinos šlavė nuo kelio bet kokį transportą, pasitaikantį kelyje, nepriklausomai nuo to kas jame buvo. Pavyzdžiui, prospekte buvo apšaudytas automobilis. Vienas iš tankų apsisuko ir jį sutraiškė. Tarp keleivių buvęs 13-metis berniukas bandė pabėgti ir pasislėpti, bet buvo nušautas į nugarą.“ „Kariuomenės įvedimas buvo lydimas išskirtinio žiaurumo – šaudė į bet kokį judantį taikinį ir paprasčiausiai į tamsius skersgatvius ar namų langus. Paskelbus per radiją ypatingąją padėtį, jau buvo nužudyti 82 žmonės, kurių didžioji dalis neturėjo nieko bendro su piketais. Po to žuvo dar 21 žmogus. Iš 82-jų žuvusių nuo šaunamojo ginklo, pas 42 kulkos pasiekė iš nugaros pusės, ar buvo subadyti durklais…“ „Sovietinė armija įėjo į sovietinį miestą… kaip okupantai: prisidengdami nakties metu, su tankais ir šarvuočiais, skindami kelią ugnimi ir kalaviju. Pagal karo komendanto duomenis, vien per šią naktį buvo panaudota – 60 tūkstančių šaudmenų. Kelkraštyje stovėjo lengvasis automobilis, praleisdamas tankų koloną, joje – trys mokslų akademijos mokslininkai, viena iš jų – moteris. Staiga, palikęs koloną tankas, metalą rėžiančiais vikšrais, pervažiavo automobilį, sutraiškydamas visus keleivius. Kolona nesustojo – nuvažiavo naikinti „priešą, pasislėpusį mieste“.“ „Operacijos išvakarėse, su specialiomis diversantų pajėgomis buvo nutrauktos transliacijos iš televizijos bokšto. Po sukilimo nuslopinimo sovietinė armija atkūrė nuverstą sovietinę valdžią Azerbaidžano miestuose.“ *

Štai toks realus Albinos Danisevičiūtės straipsnių tų metų istorinis kontekstas. Tuo metu gyvenome labai trapioje juostoje tarp gyvenimo ir mirties. Toks buvo laikmetis.

Nenustebkite, kad kartais straipsniuose minimas mano vardas. Žinodami apie įvykius Baku, mes siekėme išvengti panašaus barbariškumo pasikartojimo Lietuvoje. Bet to nepakako. Man kaip tuometiniam rajono valdytojui teko rūpintis pačiomis kasdieniškiausiomis smulkmenomis, būtinomis gyventojams: elektros energija, šiluma, maistu, transportu. Gyvenimas pilnas absurdo, kai mirtinos grėsmės akivaizdoje privalai galvoti, kaip išspręsti paprasčiausias kitų žmonių buitines problemas. Psichologai mano, kad noras pabėgti ir pasislėpti – nuo seniausių laikų yra natūrali daugelio žmonių reakcija į grėsmę. Ir tik nedaugelis sugeba susitvardyti, nugalėti momentinę pirmąją baimę ir aktyviai veikti. Aš ne psichologas, ir nesiimsiu vertinti kaip ten iš tiesų yra, bet tuo metu streso lygis akivaizdžiai peržengdavo žmogiškų galių ribas. Bet kuriuo atveju Albina Danisevičiūtė buvo ne iš tų, kuri buvo linkusi slėptis nuo pavojų. Ji visada buvo priešakinėse pozicijose, prisiimdama laikmečio dvasią, perteikdama tai savo kūryboje. Tai ko gero, nėra lengva suprasti šiandien tiems, kas nėra susidūręs su panašia įtampa. Džiaugiuosi, kad tada bendrų pastangų dėka, mums pavyko…

Bet tuos jausmus sunku pamiršti: tas bemieges naktis ir nerimą, kasdienybės sumaištį, norą išgelbėti ir apginti, bejėgiškumą ką nors pakeisti ir viltį nugalėti. Beprotystės šokis ant gyvenimo ir mirties ribos. Visu tuo pripildyti jos ryškūs, optimistiški, gyvi reportažai, puikūs straipsniai, kuriuos pavyko perskaityti tik dabar, kai skanavau šiam straipsniui pageltusius tų metų laikraščio puslapius…

Manau, kad tai ne tik to meto akivaizdūs liudijimai, bet ir tikro meno pasireiškimas, tikras žurnalistės ir žmogaus – Albinos Danisevičiūtės žygdarbis, kurio mes, gyvenantys, neturime teisės užmiršti.

            Straipsniai laikraštyje „ŠVIESA“ 1991 m.

NEEILINĖ SESIJA

Sausio 11 d. po pietų skubiai sukviesti į neeilinę sesiją rajono Tarybos deputatai. Jų spėja susirinkti tik 46. Tačiau 17 vai. sesija pradedama. Pirmininkaujantis A. Kazakevičius siūlo ją vesti ypatingomis sąlygomis, nesant deputatų kvorumo. Taip ir nutariama. Klausimas venas: kaip elgtis, jei Lietuva butų vėl svetimos valstybės okupuota? Pranešimą padaro rajono valdytojas S. Lapėnas. Situacija verčia pasverti kiekvieną sprendimo, kuri priimsime, sakinį. Todėl karštai diskutuojama. Sudaroma trijų žmonių komisija jam paruošti. Vėl svarstoma ir koreguojama. Sprendimas priimamas vienbalsiai. Jis — prieš Jūsų akis:

„Lietuvos Respublikoje susidarė ypatinga situacija. Įskilo ir vis stiprėja grėsmė mūsų parlamento priimtam Kovo 11-oslos aktui, paskelbusiam Lietuvos Respublikos nepriklausomybės tęstinumą. Mes, 46 Jurbarko rajono Tarybos deputatai, 1991 m. sausio 11 d. susirinkę į neeiline rajono Tarybos sesiją, pareiškiame:

Jei Lietuvos Respublika vėl būtų okupuota, tai laikytis tokių pasyvaus politinio pasipriešinimo principų:

  1. Rajono valdyba su visais skyriais ir poskyriais sustabdo savo veiklą tuo momentu, kai ji nebegali vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų.
  2. Rekomenduoti analogiškai elgtis apylinkių ir Smalininkų miesto Taryboms.
  3. Kviečiame rajono gyventojus nedalyvauti Jokiuose okupantų organizuojamuose rinkimuose, mitinguose, referendumuose ir kituose renginiuose, siekiančiuose grąžinti Lietuvą į Tarybų Sąjungos sudėtį.“

Albina Danisevičiūtė  (ŠVIESA. Speciali laida – 1991 m. sausio 14 d. pirmadienis)

            KRAUJO DEBESYS VIRŠ LIETUVOS

Sausio 11, 12, 13 dienu reportažas

Sausio 11 diena. 10 valanda ryto. Einu į rajono Tarybos prezidiumo posėdį atsiskaityti už pavestą darbą. Jau neramu, tačiau dirbame, kaip įprasta, ir 12-tą valandą, užverdamą šio pastato duris, dar nežinau, kad 17-tą valandą vėl į jį sugrįšiu. Taip, neeilinėn sesijon susirinkę, jau rimtai galvojome, kad 1940-ieji gali pasikartoti.

Sausio 12-tos dienos priešpietę jau tragiškai besidažantis įvykių kaleidoskopas vyte išveja Iš namų. Rajono Tarybos pastate budi Krašto apsaugos departamento tarnybos vyrai. Čia sutinku rajono valdytoją S. Lapeną. Jis pasako, kad žmonės į Vilnių būti kartu su mūsų tautos širdimi, kurios plakimą grasinama sustabdyti, išplėšiant svarbiausią jos arteriją, jau išvažiavo. Ir prideda:

— Rytoj išsiųsim dar daugiau – autobusų. Jeigu kas kreipsis, pasakykit…

Pakeliui sutinku į reidą išsirengusią rajono televizijos grupę. Kartu užsukame į rajono vidaus reikalų skyrių. Jo viršininkas E. Venskevičius savo kabinete. Susitariame susitikti 23 valandą ir pervažiuoti svarbiausius objektus.

Mieste šeštadieniškai ramu. Tuo metu, kai sostinėje nerimo debesys tvenkiasi ir jau graso prapliupti krauju, mes dar toli. Ir kartu taip arti, susieti bendro likimo, kaustyte prikaustyti prie radijo imtuvų, televizorių ekranų. Ir tikiu: mūsų lietuviškos širdys duos vienodą ataką agresoriams.

Apie pusė vienuoliktos vakaro Jurbarke užgesusios šviesos paskatina kiek anksčiau nei sutarta išeiti iš namų. Vidaus reikalų skyriaus kieme policininkų būrelis. Jame ir viršininkas E. Venskevičius bei jo pavaduotojas R. Preikšaitls.

Laukiame, kol sugrįš autoinspekcijos poskyrio viršininkas V. Gailius, pasiųstas į rajono elektros tinklų stotį, sužinoti, dėl ko užgeso šviesa (tik rytojaus dieną suvokiau, kiek nerimo tai įliejo į kai kurių jurbarkiečių širdis). Sužinome: gedimas magistraliniame kabelyje. Pirmasis nerimo skambutis… Nors šviesa atsiranda tuoj pat, pirmiausia ir aplankome elektros tinklų stotį. Pakeliui sužinojau: rajone ir mieste ramu. Per ištisą dieną tik du įvykiai: apiplėštas sodo namelis ir atgabentas iš namų (ten kėlė triukšmą) vienas girtas asmuo. Nesinorėjo netgi, .pasigardžiuoti“ jo pavarde.

Elektros tinkluose sužinome: kol kas nėra pagrindo nerimauti. Čia budi Jurbarko visuomenės atstovai — urėdijos darbuotojai P. Kuodaitis ir A. Jašinskas. Analogišką vaizdą išvystame vandenvietėje — ją saugoti padeda melioratoriai. Sutiktų tą naktį akyse ne tik nerimas, bet ir ryžtas: nepasiduosime!

…Ryšių mazge dirba telegrafas. Ir žmonių, nors netoli pusiaunaktis, nemažai: pasirodo. saugotojų pagausėjo, kai užgeso Šviesa. Gatvėse tylu, ramu, beveik tuščia.

Restorane besilinksminančių buvo. Tačiau, pasak rūbininkės, palyginti su kitomis dienomis negausiai. Kažkaip pasitempia, pamačiusi uniformuotus, ir nemūsiškai pietietiška kompanija. Ramiai snaudžia policijos saugomas bankas.

Tad grįžtame, ir širdyje geras jausmas: nelaimė sutelkė, suvienijo, neatsirado dar (ir ačiū Dievui!) norinčių ja pasinaudoti.

Apie tai grįždami ir kalbame. Sužinojusi, kad budėjimas skyriuje daugiau kaip dvigubai padidintas, kad 20 Jurbarko policininkų išvyko saugoti sostinės, atsisveikinu, palinkėjusi pasiliekantiems kuo ramesnės nakties.

Sugrįžtu namo jau sausio 13-tą, apie pirmą valandą. Ir vėl prikausto televizorius, nerimas auga, ir agresijos grėsmė koncentruojasi, atrodo, kas keletas minučių, tačiau po antros valandos akis sumerkia miegas.

Pažadina Jurbarko bažnyčios varpai. Puolu jungti radiją ir televiziją ir sužinau apie barbarišką žiaurų užpuolį, pasibaigusį didele mūsų tautos tragedija prie Vilniaus televizijos bokšto.

Kai išeinu į Dariaus ir Girėno gatvę, ji nebetuščia. Gūdžiai sukaukia sirenos. Ties ryšių mazgu prisijungiu prie grupės žmonių, šį ankstyvą sausio 13 d. naktigalį neatsitiktinai atsidūrusių prie svarbiausios mūsų rajono ryšių su pasauliu ir Lietuva arterijos.

Rajono valdybos pastate dega šviesos. Apačioje tebebudi krašto apsaugos atstovai. Savo darbo vietose jau yra rajono Tarybos pirmininkas ir pavaduotojas, rajono valdytojas ir jo pavaduotojai, kitų darbuotojų. Žmonių daugėja — tai deputatai, Sąjūdžio veikėjai, tarp lauke besibūriuojančių regiu ir tremtinių veidus. Žodžiai sustingo lūpose, tad tylime ir netgi klausti ką nors šioje lemtingoje priešaušrio tyloje atrodo šventvagiška. Štai kokion ,,pertvarkon“ žengia didžioji mūsų kaimynė!

Širdį spaudžia gailestis dėl tų, kurių akys amžinai užsimerkė, kurių sąmonė užgeso nuo smūgių, kulkų, traiškymo tankais.

Ak, „Vremia“, „Vremia“… Nė viena laida negyva be žmonių. Tačiau kur Jūsų sąžinė, tie Maskvos žurnalistai, kurie pateikėte pasauliui melą, pristatydami jį kaip tiesą? Apgauta Jūsų sąžinė ar nupirkta — tai neatleidžia Jūsų nuo atsakomybės!

Išsiskirstėme apie 8-tą ryto. Dar neplevėsavo gatvėse Lietuvos Respublikos vėliavos su gedulo kaspinais. Ir tautos gedulo dienos dar nebuvo paskelbtos. Tai atsitiko kiek vėliau.

Kiekviena valanda po to — mūsų budėjimo Lietuvos laisvės sargyboje valanda. Mūsų tikėjimas, mūsų susitelkimas, mūsų laisvės siekio tvirtumas — mūsų pergalės laidas.

…Gražus aušo pirmadienio rytas. Tačiau purpurinis horizontas, skelbiantis naują dieną, kuris būtų buvęs toks taikus ir gražus bet kuriuo kitu metu, atrodė nudažytas Lietuvos krauju.

Brangiausią kainą už laisvę mokame.

Ir sunku prabilti, kai sąžinė nuolat primena, kad Jų Jau nebėra, o mes — gyvename.

Amžina JIEMS šlovė ir amžinas atminimas!

Albina Danisevičiūtė (ŠVIESA. 1991 m. sausio 17 d. ketvirtadienis. Nr. 4 (5522))

Sausio 13,14,15,16,17,18 dienomis Lietuvoje — gedulas, tauta atsisveikina su žuvusiais ginant Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.

Albina Danisevičiūtė

AR GIRDITE MANE?..

            SKIRIU LIETUVOS LAISVES AUKOMS IR DIDVYRIAMS

Tai Jums sakau — pakilusiems užstoti

Tėvynės laisvę savo krūtine.

Nustojusiems dėl Jos alsuoti…

Tai Jums sakau. Jūs girdite mane?!.

Iš ten, iš paskutinio savo mirksnio

Jūs šaukiate šiandieną mus

visas nesantaikas ir skirtumus užmiršti,

sulydyti — lyg šviną — likimus.

Nes jokie tankai nugalėt negali

ištikimos, užgrūdintos širdies.

Bejėgė prievarta prieš valią.

Te per pasaulį skaudžiai nuaidės mažos tautos narsi kova.

Jūs kritot, kad gyventų Lietuva.

Prieš šitą mirtį žodžiai atsiklaupia.

Kai erškėčiuotais žengiame keliais,

laike poetų širdys susišaukia: fašistų tankai nepraeis.

Prieš Jus klaupiuos pakilusius užstoti

Tėvynės laisvę savo krūtine.

Ir Jums skiriu šį tikro skausmo žodį:

Ar amžinybėj girdite mane?.. .

            Albina Danisevičiūtė (ŠVIESA. 1991 m. SAUSIO 17 d. KETVIRTADIENIS. Nr. 4 (5522))

Papildomai – kontekstas tame pačiame laikraščio numeryje ŠVIESA. 1991 m. sausio 17 d. Nr. 4

Skambutis iš Moldovos

Antradienio rytą į mūsų redakciją paskambino iš Moldovos — Kriulenio rajono redakcijos. Teiravosi, padėtis rajone, ar neįvesta kariuomenė, kaip laikosi jurbarkiečiai, ar dirba Lietuvos televizija ir radijas? Pasakė, kad Moldovoje visas dėmesys sutelktas i Lietuvą, žmonės sunerimę dėl tragiškų įvykių mūsų Respublikoje. Nuo Kriulenio rajono žurnalistų perduoti linkėjimai mūsų redakcijos darbuotojams, visiems rajono gyventojams. Palinkėta tvirtybės ir susitelkimo!

Pasitarime — nūdienos aktualijos

Pirmadieni rajono valdyboje įvyko Jurbarko miesto įmonių ir organizacijų vadovų pasitarimas.

Kalbėjo rajono Tarybos pirmininkas A. Kazakevičius, valdytojas S. Lapenas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento mūsų rajono instruktorius A. Genys, rajono švietimo skyriaus vedėjas R. Juška. (S.L. past.: Nepainiokime a. a. Raimondo Juškos su kitu Ričardu Juška, būsimu Jurbarko meru, kuris tuo metu buvo Plano komisijos pirmininko pavaduotojas, ekonomikos ir socialinių klausimų skyriaus vedėjas.)

  1. S.Lapenas apibūdino padėtį respublikoje ir rajone. Jis pabrėžė, kad jei bus užimta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Respublikoje prasideda politinis streikas, žmonės turi rinktis į darbo vietas, ir tik ten nuspręsti, ką toliau daryti. Net ir politinio streiko, jeigu toks kiltų, dienomis turi dirbti prekybos, medicinos darbuotojai, komunalinės tarnybos.

Šiomis nerimastingomis dienomis kai kuriuos nurodymus ima duoti visuomeninės organizacijos. Jie galimi tik tuo atveju, jeigu yra suderinti su savivaldybe. Kalbėta apie budėjimą Vilniuje ir Kaune, norinčių ten važiuoti aprūpinimą transportu. Iki šiol daugiausia žmones vežė autotransporto įmonės autobusai. Tam daugiau turėtų padėti miesto įmonės, ūkiai. Kai autobusai paimami iš autotransporto įmonės, nutraukiami reisai, o tai gali papiktinti  kaimo žmones.

Kalbėta ir apie penktadienį priimtą rajono Tarybos sprendimą dėl pasyvaus politinio pasipriešinimo, Jeigu būtų nuversta vyriausybė ir parlamentas. Sprendimas buvo paskelbtas pirmadienį išleistame specialios laidos „Šviesos“ numeryje, (jis buvo platinamas kolektyvuose), bet nepristatomas prenumeratoriams). Pasyvus politinis pasipriešinimas įvardijamas kaip nedalyvavimas rinkimuose, referendumuose ir pan., bet nesiejamas su dalyvavimu gamyboje.

  1. A. Kazakevičius kalbėjo dėl Vilniuje dabar esančių mūsų rajono žmonių — krašto apsaugos departamento atstovų maitinimo. Reiktų jiems per vykstančius budėti žmones perduoti maisto paketus. Rajkoopsąjungos valdybos pirmininkas G. Stoškus informavo. kad šitai jau pradėta daryti. Apskritai reikia turėti tikslią į Vilnių ar Kauną budėti išvykstančių ir grįžtančių žmonių apskaitą, kad būtų žinoma, ar nėra dingusių ir pan.

Pradėtos rinkti lėšos į Nepriklausomybės aukų fondą žuvusių šeimoms ir nukentėjusiems paremti. Lietuvos banko Vilniaus skyriuje atidaryta speciali sąskaita (banko kodas 751014, sąskaitos numeris 4700375).

  1. A.Genys priminė, kad informaciją krašto apsaugos darbuotojams reikia perduoti tikslią, ją turi perduoti tik tai matę žmonės.
  2. R. Juška (S.L. past.: Švietimo skyriaus vedėjas) supažindino su Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro D. Kuolio raštu. Mokyklos turi dirbti, antrosios pamainos turi baigtis anksčiau, vaikus iš šios pamainos reikia palydėti namo.

            „ŠVIESOS“ inform.

„Praėjęs „Šviesos“ numeris vėlavo dėl įrengimų techninių gedimų Kauno „Raidės“ spaustuvėje.

            Redaktorius Antanas SALYS“

P.S.: Buvusiame straipsnyje užsiminiau apie Albinos Danisevičiūtės kapą, ir pakviečiau savo skaitytojus pagerbti jos atminimą. Ne taip senai mes kartu su Arvydu Juozaičiu, taip pat tai padarėme. Kartu su mumis atėjo Viešvilės miestelio bibliotekos vedėja Vilija Platonovienė  ir Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas.  Lyg ir nedaug. Atmintis apie ją, verta gerokai daugiau. Pastebėjau, kad ant jos kapo gėlių irgi gerokai daugiau. Dėkoju visiems atsiliepusiems. Atminkime tuos, kurie galvojo apie Jus, gyveno ir kūrė vardan Jūsų.

https://ru.wikipedia.org/wiki/Чёрный_январь

 

Tai pat žiūrėkite

DALINTI LENGVATAS, KAI NESUFORMUOTAS 2019 m. BIUDŽETAS – NEATSAKINGA IR TRUPAREGIŠKA!

„Nuo 2019 m. sausio 1 d. savivaldybė privalės surasti mažiausiai 400 tūkst. eurų socialines paslaugas …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *