ALBINOS DANISEVIČIŪTĖS ATMINIMUI – SĄJŪDŽIO STEIGĖJAI JURBARKO RAJONE, POETEI IR AISTRINGAI KOVOTOJAI UŽ LIETUVOS LAISVĘ (I)

Nė karto neprašiau pasigailėjimo!“-

Albina Danisevičiūtė

            Likimas lėmė šiais metais dvigubą jubiliejų. Viena data šviesi, kita – liūdna.

Prieš trisdešimt metų, kovodami už Lietuvos nepriklausomybę, žmonės būrėsi į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį – tai šviesi sukaktis. O liūdna – tai, kad šiais metais sukanka 15 metų, kaip mirė Sąjūdžio grupės Jurbarke kūrėja ir aktyvi jo dalyvė Albina Danisevičiūtė. Taigi, prisiminkim ją SU ŠVIESIU LIŪDESIU.

Ką jūs apie ją žinote? Kas ji tokia? Kodėl ji be baimės, viena iš pirmųjų stojo į priešakinę liniją kovoje su okupantais? Kodėl paaukojo nemenką dalį savo gyvenimo revoliucingai veiklai už tikrą Lietuvos nepriklausomybę? Kodėl nekentė melo, veidmainiavimo, keliaklupsčiavimo? Ir kodėl bandė tai panaikinti mūsų visuomenėje?

Sąjūdžio grupės Jurbarke kūrėjos Albinos Danisevičiūtės palaikai ilsisi Viešvilės miestelio kapinaitėse per daug niekuo neišsiskiriančiame kape.  Jos kapą galima praeiti nepastebėjus kuklaus užrašo.

Ten nerasite net užuominos apie tai , kad čia palaidota poetė, talentinga žurnalistė ir nuosekli kovotoja už tikrą Lietuvos nepriklausomybę. Bet jos dvasia ir šiandien dovanoja mums šviesą per tai ką ji spėjo sukurti.

Gal, šios dvigubo jubiliejus proga atėjo laikas ir mums pagerbti jos šviesų atminimą?

Ir jei perskaitę mano atrinktus fragmentus iš jos kūrybinio palikimo, pajausite norą atnešti ant jos kapo gėlių ar vainiką, nesivaržykite ir tai padarykite. Už tai Jūsų niekas nepasodins į kalėjimą, neištrems, nepersekios. Jau nepasodins… Ir tame glūdi dalis nuopelnų tokių žmonių, kaip Albinos Danisevičiūtės.

            „Nugalėjau – ir joks vilkas manęs nesuėdė!“ – Albinos Daniseviciutės atsiminimai.

Sakoma, kad prieš mirtį nuo savo bendražygių rankos Didžiosios Prancūzų revoliucijos veikėjas ir vienas iš Pirmosios prancūzų Respublikos kūrėjų Žoržas Žakas Dantonas pasakė, kad „revoliucija suvalgo savo vaikus“. Manoma, jis galvojo, kad vietoje revoliuciją pradėjusių drąsių kovotojų, prisiėmusių ugnį ir represijas  į save, ateina pragmatikai, kurie savo tikslams panaudoja šios kovos vaisius.

Nesiimsiu vertinti ir spręsti. Bet ir praėjus tiek metų, jau mūsų dienomis, jausdamas širdgėlą,  susiduriu su apkalbomis Albinos Daniseviciutės iš tų pusės, kurie jai negali atleisti smulkių senų nuoskaudų ir kartas nuo karto platina nevykusius gandus apie Sąjūdžio Jurbarko kraštę lyderę.

Platina, pasinaudodami tuo, kad ji jau negali atsakyti. Ir aš negaliu atsakyti už ją, tačiau noriu duoti jums galimybę išgirsti jos balsą. O jau jūs patys spręskite…

Tai pirma publikacija, ir jei nieks nesutrukdys, ketinu  parengti ciklą jos straipsnių iš jos kūrybinio palikimo. Taigi, pradedam.

            PRADŽIA.

Kad įsivaizduotume šios talentingos asmenybės, gyvenusios ir kovojusios šalia mūsų,  gyvenimo kelią  žvilgterkim į Albinos Danisevičiūtės biografiją paskelbtą Benjamino Kondroto knygoje „Kūrėjų pėdsakais“ (43-46 psl. 2011, Vilnius):

Ir bėga skuba

            Į tolius Viešvilka,

            Nors netoli

            Jos kelio pabaiga –

            Tai Viešvilė. 

A. Danisevičiūtė

 

Poetė Albina DANISEVIČIŪTĖ gimė 1941 m. gegužės 1 d. Vilkaviškio rajono Rūdos kaime.

Norėdama išvengti tremties, jos šeima 1947 metais iš Rūdos pabėgo į Viešvilę, ten iki 1951 metų gyveno Paltanavičių pavarde. Albina 1947-55 m. mokėsi Viešvilės aštuonmetėje, dvejus metus – Smalininkų vidurinėje, o 1957-58 m. – Jurbarko vidurinėje ir, ją baigusi, 1958-63 metais Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi ketverius metus dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jurbarko rajono Vertimų aštuonmetėje.

Viešvilėje gyveno iki 1983 metų. Nuo 1967 m. – Jurbarko rajono „Šviesos“ laikraščio korektorė, 1968-97 metais – korespondentė, Laiškų ir masinio darbo, Kultūros ir švietimo skyrių vedėja, redaktoriaus pavaduotoja. Už skyrelį „Žmogus ir gamta“ ir už turizmo skyrelį „Šviesos“ laikraštyje respublikiniuose rajoninių laikraščių konkursuose laimėjo prizinių vietų. Vadovavo literatų būreliui, kuris glaudėsi prie „Šviesos“ laikraščio, jame tvarkė „Švieselės“ literatūrinį puslapį.

Nuo 1988 metų daug rašė apie Sąjūdį, Jurbarko rajono Tarybos veiklą. Nuo tų metų buvo Jurbarko rajono Sąjūdžio grupės steigėja ir vadovė, Sąjūdžio Jurbarko rajono Tarybos pirmininko pavaduotoja 1989-90 metais. Mirė Jurbarke 2003 m. spalio 23 d., palaidota Viešvilės kapinėse.

  1. Danisevičiūtė parašė ir išleido poezijos rinkinius „Tarp vėjų“ (1993), „Žvaigždės šviesa“ (1994), „Išeisiu per žalią žolę į mėlynų sutemų tolį“ (1996), publicistikos rinktinę „Žodžiuose sustingę praeities blyksniai“ (1999). Paliko atsiminimų.

Iš viešvilietės kraštotyrininkės Danutės Daugirtienės šios knygos autorius gavo pluoštą Albinos Danisevičiūtės atsiminimų apie vaikystės ir jaunystės dienas Viešvilėje ir Smalininkuose.

Čia pateikiama jų ištraukos:

Vaikystė Viešvilėje buvau girios ir Nemuno pakerėta.

Retai užsuku į savo vaikystės kiemą buvusioje Viešvilės girininkijos „Atžalyno“ eiguvoje. Nebėra čia nei draugų, nei pažįstamų, ir bemaž visi kaimynai guli Viešvilės ar kitose kapinaitėse.

Be mūsų užaugo sodas. Kadaise kartais iš sapno pažadindavo rudenį žemėn bumbsėdami didžiuliai (rodos, nebematau dabar tokių) antaniniai obuoliai.

O taip aiškiai regiu tą sausą karštą vasarą, kai laistėme gaivindami mažas tėčio ir kaimyno Stasio Narušio pasodintas obelaites. Prisimenu ir seną prūsišką vyšnių sodą, kurį suaugusieji į 3 dalis padalino, tačiau taip saldu būdavo įsibrauti į svetimą teritoriją. O vyšnia nuo tada taip ir liko pačia skaniausia uoga.

O apie plytintį šalia mūsų prūsiško raudono namo mišką, pėda pėdon išvaikščiotą, tūkstančius kartų dovanojusį man savo žalią pavėsį, begalę baravykų, šilbaravykių, ūmėdžių, voveruškų ir visokių kitokių grybų, visada sakydavau, kad Viešvilė man ne taip ir svarbi. Teperkelia tą miško gabalą ir mūsų prūsišką namą bet kur – tik tai yra antroji mano tėviškė.

Vėliau su gamtos apsaugos inspektoriumi Emiliu Lingaičiu pėsti, nuolatos brisdami į ją, karštą vasaros dieną perėjome palei ją, Viešvilės upelę, kurią tada vadindavome Viešvilka. Prie jos ir šiandien tebestovi gerokai apleisti ir nuniokoti du prūsiški dvarai ir senos, labai iškasinėtos dvaro lobių ieškant (o gal auksinių dantų karūnėlių?) evangelikų kapinės. Jos buvo mums šventos, praeities mįslių mįslė, spėlionių ir legendų šaltinis, o šiandien tapo ir žmogaus menkystės įrodymu.

Stovėdavom valandų valandas ant seno tilto ir žiūrėdavom į nardančius sraunioje tėkmėje upėtakius.

Labai gerai atsimenu ir tą rytą, kai, atėję į mokyklą, iš pradžių džiaugėmės, nesulaukdami mokytojos Kubilskytės. Pačiame krykštavimų įkarštyje atsidarė klasės durys ir jose išdygo direktorius Steponas Baravykas.

Kai atsistojome savo suoluose, jis pasakė: „Nebeateis Jūsų Mokytoja…“ Ir dar kažką…

Tą pačią dieną visa Viešvilė žinojo: naktį, kai atvažiavo mūsų Mokytojos išvežti, jos neberado. Ir vėl, nulindę į mūsų mėgstamiausią slėptuvę – šiandien nebeegzistuojančias vokiečių kapines šalia maisto produktų parduotuvės, prie kurios tiek kartų stoviniuota eilėse, laukiant duonos, tyliai svarstėme ne tik mūsų vaikiškiems protams neišsprendžiamą klausimą, kur galėtų būti dabar mūsų mokytoja ir kaip ji sužinojo, kad turėjo būti išvežta (turima galvoj – į Sibirą).

Gerų žmonių, ne tik savo kailį saugančių, tikrai buvo Lietuvoje ir Viešvilėje tais žiauriais laikais. O juk jie nemenkai rizikavo!

…Viešvilė. Raudoname prūsiškame name – antroji mano mokykla. Esu jau penktokė. Mama sunkiai serga pleuritu ir guli Smalininkų ligoninėje. Ją išgydydamas gydytojas Kiauleikis (paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis gydys poetą Vincą Mykolaitį-Putiną) padarė tikrą stebuklą. Tėtis tuo metu darbuojasi Volgos-Dono kanalo komunistinėje statyboje. Mažiausiam iš mūsų, Algiui, eina antri metukai.

Kodėl per metų metus neužmirštamos tokios akimirkos?.. Vieną dieną po pamokų į namus mane vedasi auklėtoja Stasė Vaišnoraitė, lietuvių kalbos mokytoja.

Tereikia pereiti gatvę. Iš žiemos kiemo juntu buto šilumą. Pripila sriubos lėkštę. Nesinori valgyti, kai iš šalies kas nors žiūri. Auklėtoja, regis, tai supranta, nes išeina į virtuvę. O valgyti pateikta jos salone!

Mataruodama kojomis, gromuliuoju ir žiūriu į knygas. Staiga išgirstu įsakymą nusiauti kojines ir pasirinkti kokią tik noriu knygą. Tai antroji didelė gėda: mokytoja apgobia galvą savo švelnia vilnone skara. Mieloji Auklėtoja ir knyga, ir skara, ir užadyta kojinė – tai vis pirmieji neatlyginami gerumo ženklai, kuriais mane apdovanojo gyvenimas.

Tada 8-tą klasę baigėme tik 8, o toliau mokytis žadėjo dar mažiau, tad mane tėveliai išrengė į Smalininkus.

Prisimenu. Dažnai ankstų rytą, vėlų rudenį ir žiemą aklinoje tamsoje šion kelionėn išsiruošdavau pėsčia. Mat paskutinis autobusas iš Viešvilės išvažiuodavo ankstyvą popietę. Tad tame kelyje pažinojau kiekvieną vingį, upeliūkštį, kiekvieną žymesnį medį. Čia ir kartą užtikta aušra. Iki Išdagų kaimo, kurį tada vadinome „Trimis ūkiais“, neretai lydėdavo mama. Atsigręžusi vis regėdavau Jos, į mane tebežvelgiančios, veidą.

Atrodo, eidama tuo vienišu, tamsiu, miško sienos apsiaustu keliu, žengiau pirmą žingsnį į žmogiškosios baimės nugalėjimą.

Nugalėjau – ir joks vilkas manęs nesuėdė!

O po to.

Smalininkų mokykloje pajutau silpnesniam skirtą prievartą. Ir tada suabejojau, ką reiškia kūnu silpnesnis. Nes mane bandė taip paveikti: pasodindavo per pertraukas ant krosnies, nes buvau mažiausia klasėje ir lengviausiai pakeliama. Reikėjo prašyti, kad nukeltų. Mat negalėjau nušokti – ir gylis buvo gąsdinantis: apačioje dar sudėdavo malkų šulinėlius.

Nė karto neprašiau pasigailėjimo!

Užtat vis aštrėjo to reikalaujančių valia, kol vieną dieną jie pernelyg ją išnaudojo, ir privalėjau šokti ant tų šulinėlių, įėjus į klasę mokytojui.

Likimo valia, nušokau beveik sveika.

Tačiau klasei, kuri pakluso tai prievartos jėgai aklai – nė vienas, ir nė viena nepasipriešino – jaučiau savotišką panieką. Ir gal nebūčiau jos įveikusi, jei nebūčiau įsigijusi Smalininkuose antrųjų namų.

Tai buvo mažas kuklus mano šeimininkės Onutės Dumčienės butas mūriniame prūsiškame name šalia Smalininkų poliklinikos. Kai einu arba pravažiuoju, visada pažvelgiu į tuos antro aukšto langus. O pirmą kartą išvydau ją Viešvilės miške deginančią nugenėtas pušų šakas, degėsių apskrudintu skruostu. Tėtis, būdamas tada eiguliu, kaip ir girininkas Juozas Stanevičius, stengėsi bent truputį jai padėti, tai lengvesnį darbą parinks, tai šiek tiek daugiau išdirbio užrašys. Mat, vyrui, Lietuvos švietėjui pasitraukus į Vakarus, jai teko nelengva daugelio pokario moterų dalia: viena augino mažutę dukrelę Juliją ir atkakliai kabinosi į gyvenimą, ne kartą susižeisdama į aštrias jo briaunas.

Man ji ligi šiol tebėra moters, žmonos ir motinos ištikimybės, pasišventimo pavyzdys. Visai nežinodama, kas ištiko vyrą, šventai tikėjo, kad jis gyvas ir kad jie būtinai susitiks. Per stebuklą, Sąjūdžiui prasidėjus, tai įvyko. Jie ne tik susitiko, bet ir apsigyveno kartu Kanadoje, kol atėjo amžino išsiskyrimo valanda.

O aš ją prisimenu tebelaukiančią ir visai neturinčią su kuo savo lūkesčiu bei tikėjimu pasidalinti. Ir Smalininkų ligoninėje, kur jai pavyko po sunkių, nemoteriškų darbų girioje įsitaisyti, daugelis prisimena jos jautrią, gerą širdį, kuriai plakti nekliudė labai kuklios pareigos.

Jos taurų virpesį dvejus metus šalia jaučiau ir aš.

(Benjaminas Kondrotas „Kūrėjų pėdsakais“ 43-46 psl. 2011, Vilnius)

Tai pat žiūrėkite

DALINTI LENGVATAS, KAI NESUFORMUOTAS 2019 m. BIUDŽETAS – NEATSAKINGA IR TRUPAREGIŠKA!

„Nuo 2019 m. sausio 1 d. savivaldybė privalės surasti mažiausiai 400 tūkst. eurų socialines paslaugas …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *