Knygų mugėje – knygos „KIEK KARTŲ GALI ATGIMTI TAUTA?“ pristatymas

„Nacionalinių vertybių praradimas, depolitizacija,

kartu su masine emigracija visada veda prie to,

kad valstybės teritorija tampa „niekieno žeme“,

kurią labai greitai „privatizuoja“,

neužmiršę savo nacionalinės savimonės kaimynai.“

 

Šiomis dienomis midijose dažnai naudojama tezė-lozungas „Atkurtai Lietuvai 100“ – bent jau man, tapo ne teiginiu, o klausimu, ko gero, kylančiu daugeliui, kurie dar neužmiršo 2009 metais švęsto Lietuvos 1000-čio ir tiems kas bent kiek domisi Lietuvos valstybingumo istorija. Jau vien šis klausimas „Atkurtai Lietuvai 100?“, galėtų būti pakankamai svarus motyvas, bent jau pavartyti Vytauto Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ puslapius.

Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, sausakimšoje salėje (sunku paaiškinti, kodėl anksčiau paskirta salė 5.1, buvo staiga pakeista į 3-4 kartus mažesnę ir todėl manau daugeliui norinčių buvo neįmanoma į ją patekti), šios knygos pristatymui Valstybingumo studijų centras surengė diskusiją su ne mažiau intriguojančiu pavadinimu „Lietuvos ateitis ar paskutinis šimtmetis?“, kurioje dalyvavo ne tik pats knygos autorius Vytautas Radžvilas, bet ir Alvydas Jokubaitis, Vytautas Rubavičius, o diskusiją moderavo Kęstutis Dubnikas. Vardinti šių asmenybių mokslinius laipsnius, užimamas pareigas nematau prasmės, nes jų vardai ir pavardės kalba pačios už save, o jei kam bus įdomu, Google paieškos dėka rasite išsamius duomenis.

Nesu tikras ar visuomenė turės galimybę išgirsti, ar  pamatyti, tai kas vyko šios knygos pristatymo metu, todėl bandau supažindinti bent jau savo aplinkai artimus žmones ir pasidalinti pristatyme išgirstomis tezėmis šios knygos pristatymo metu. Toliau pateikiamos citatos, jokiu būdu nepretenduoja į dokumentinę stenogramą, bet jų turinys tikrai vertas dėmesio ir diskusijų, bent jau tarp Lietuvos ateičiai neabejingų piliečių.

Alvydas Jokubaitis teigė:

„Politinės „ginekologijos“ specialistas Georgas Hegelis yra sakęs „Tauta į istoriją ateina vieną kartą, kad atliktų misiją, ką ji gali padaryti istorijoje“. Aš esu jo šalininkas ir manau, kad XIX amžiuje tie kurie sugalvojo, kad Lietuva atgimė ir visi (pradžioje net vadovėliuose rašo), kad buvo Lietuvos tautos tautinis atgimimas, jie padarė didelę klaidą. Jie padarė didelę klaidą, todėl kad yra kitas žodis. Kiek aš skaitau jų tekstus, jie visi matė Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir labai stebėjosi kodėl ten būnant abiejų tautų Respublikoje, kodėl nuolatos reikėjo kovoti už Lietuvą? Aš noriu pasakyti, kad jei Lietuva būtų valstybė ir būtų suverenas, tai nereikėtų kovoti šioje valstybėje už savo Lietuvą. […] Jie rašė, kad buvo daug Išsigimimo, nes pagrindinė, ta kuri vėliau sukurs tą kitą tautą,  jinai buvo nustumta į šalį. Aš tada galvoju, kuris žodis yra geresnis – išsigimimas ar atgimimas ir koks yra ryšys tarp žodžių išsigimimas ar atgimimas.

Jeigu kas nors iš čia susirinkusių norit Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atgimimo, o mane šaly stebina, kai aš matau dvi vėliavas net vasario 16 dieną, aš noriu pasakyti, kad  Vytis yra Lietuvos herbas. Bet kada matai dvi vėliavas ir jeigu kas nors iš čia susirinkusių norit Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atgimimo, kurio neįvyks, nes jeigu atgimtų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystė – nebeliktų trispalvės Lietuvos valstybės. Klausimas yra Hamleto – arba – arba. Aš suprantu, kad estetiškai jums gali patikti dvi vėliavos  bet politiškai mes esame nauja tauta… sukurta  XIX amžiuje mūsų tėvų ir senelių veiksmais. Ir politiškai nedarykim šitos sumaišties.

Jeigu prancūzai liepos 14 dieną (įsivaizduokit Eliziejaus laukus) ir kas nors išdrįstų iškelti burbonų vėliavas (karalių šeimos), kurios buvo iki 1, 7, 9, 8  (šalia sėdintis Arv. Juozaitis tyliai patikslino „89“, juk kalba eina apie Prancūzų revoliucijos pradžią – S.L. past.), tai būtų politinis skandalas – Prancūzijos Respublikos įžeidimas. Ir manau, kad kai klausiat kiek kartų gali atgimti Lietuva,  mes turim vieną kartą gimusią Lietuvą. Ir dabar nustokim svaičioti, kaip sakė Makiavelis ir pažiūrėkim š realybę – mes turim vienintelį šansą išsaugoti šitą politinę Lietuvą. Tą kuri gimė XIX amžiuje, po to kai žlugo abiejų tautų Respublika. Arba mes ją išsaugosim, arba neišsaugosim politiškai. Ačiū. (Plojimai)

Kęstutis Dubnikas: „ne apie tai daina, juo labiau, knyga ne apie tai… Klausimas visiškai rimtas…

Vytautas Rubavičius:

„Knyga yra aktuali… ir klausimas kils ne vienam, kodėl ji nukreipta ne į praeitį, o nukreipta į ateitį… Tai mano galva yra todėl, kad šiuolaikinio mąstymo dykroje, kurią užpildo žiniasklaidos skandalai ir vietiniai skandalai, kurie stokoja minties, Šioje knygoje susitelkiama ties tokiais esminiais ir man rodos kiekvienam žmogui rūpinčiais klausimais – tauta, valstybė, Europos Sąjungos raida ir ypač Europos Sąjungos ateitis. Mūsų valstybė ES raidos plotmėje.

Kas yra ta mūsų valstybė? Kiek mes tos valstybės čia turim? Ar mes apskritai besijaučiame valstybiniai žmonės ir valstybinės tautos atstovais? Ar mes savo kasdieniame gyvenime lietuviai susivokiame esą tauta, kuri Dievo dovaną valstybę ir yra istorijos veikėjai? Nes tik tautos yra istorijos veikėjai. Žmonės nėra istorijos veikėjai. Žmonės šiaip gyvena gyvenimus ir įstoriją įeina tik tiek, kiek jie padeda ar žlugdo savo tautas. Ar padeda savo tautoms pakilti ir tapti valstybėmis? Tokius žmones mes įrašome į istorinių veikėjų registrą. Bet tik tuo atveju, jei už jų yra tauta, jei jie veikia tautos labui ar prieš.

Mes per pastaruosius 25 metus iš politinio elito atstovų to negirdime. Jeigu mes pasižiūrėtume, perverstume mūsų didžiųjų politinių veikėjų kalbas, tai galbūt tik Vytauto Landsbergio kalbose vienaip ar kitaip yra to aukštojo politinio mąstymo. O visi kiti mūsų politinio lygio vadovai… Ar galėtumėte prisiminti bent vieną ryškų sakinį ar mintį per pastarąjį dešimtmetį? […] Pasakykit bent vieną dabartinių vadovų mintį – nėra nė vienos minties […]

Ir kai atsiverti Vytauto Radžvilo knygą, matai, kad tai yra žmogaus, kuriam rūpi Lietuvos valstybė ir valstybės ateitis […] Kodėl nebesijaučiame valstybinės tautos atstovai? Tie klausimai kirba daugelio žmonių sąmonėje, bet gyvenimas yra toks, ypač viešas „telegyvenimas‘, kad tie klausimai atrodo nebešiuolaikiški ir netgi nebereikalingi mūsų tam moderniam lietuviui, kuris yra linkęs kuo greičiau išsilaisvinti iš tokių tautinių ir valstybinių priklausomybių. Tuo labiau, kad ir mūsų švietimo sistema veikia ta linkme, kai sužinai kad daugiau kaip 30 proc. aštuntokų save pirmiausiai laiko europiečiais, labai abejoju ar jie supranta ką reiškia žodis „europietis“. O lietuviais save laiko, jau antroje vietoje, tai supranti kad tas mūsų išsivalstybinimo  ir nutautėjimo vyksmas yra įgavęs didžiulį pagreitį. Todėl nieko nestebina tai, kad patys geriausi abiturientai savo ateitį sieja su užsienio universitetais ir gyvenimu užsienyje.  Juolab, kai mūsų ne vienas kultūrininkas sako: o kas čia blogo? […] Dar vienas dalykas kodėl ši knyga yra aktuali, tai kad ji pataiko į apmąstymų apie ES ateitį – ar mes lietuviai, kaip valstybininkai, kaip taustos atstovai už jungtinių Europos valstijų viziją ar mes vis dėlto esame prieš? (plojimų deja nebuvo – S.L. past.)

Kęstutis Dubnikas: „Kodėl gi mes negalime save laikyti oria, laikančia tauta ir šalimi? Vytauto matymas yra gerokai kitoks, filosofo mąstymas, politinis mąstymas…

Vytautas Radžvilas: Klausimai iškelti labai rimti. Jų neįmanoma išgvildenti trumpai. Todėl trumpai apie knygos paskirtį ir ko pats iš jos tikiuosi. Sutikčiau su Alvydu, kad ko gero reikėjo į knygos pavadinimą įtraukti žodį „politinė tauta“ (salė sušurmuliavo plojimais), aš puikiai žinau, kad tai kas vadinama tauta gyvuoja šimtmečius ir tam tikroje būklėje gali gyvuoti be valstybės, bet vieną sąsają aiškiai matau – tarp lietuvių tautos, kurią sukūrė Didžiąją Kunigaikštiją ir (tarp – S.L.) dabartinės lietuvių tautos – tai toji sąsaja štai kokia: trumpam laiku mes sugebame vis dėlto tapti „politine tauta“, bet su mumis nutinka labai keistas dalykas ir mes iš esmės skiriamės nuo tuo pačių kaimynų lenkų ir panašiai… Mes, tarsi gavę politiškumo impulsą, veikiami nežinomos jėgos, nejučia jį išbarstome. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė tap pat žinote kas prasidėjo nuo XVI amžiaus ir galiausiai tauta, kuri turėjo visavertę valstybę, XVIII amžiaus gale svarstė klausimą kiek čia gali būti autonomiška. Faktiškai ši tauta nustojo būti politine tauta.

Lygiai tas pats, jai sugebėjus XIX amžiuje  (ja) tapti, atėjo patys žinote kas – sovietmetis. Ir mes nesupratome, atkurdami šitą valstybę, tiesos, kurią nuostabiai aiškiai yra pasakęs Makjavelis, kalbėdamas apie romėnų vargus, valdant jų užkariautas šalis arba provincijas. Jis rašė: „kai tik tai užkariautų šalių žmonės užmiršdavo, kad jie valstybė, romėnai su jais nebeturėdavo rūpesčių“. Ir įspūdingiausias pavyzdys yra […] karai, kai Hanibalas […] įsiveržė į Romą, etruskai, kurie žūtbūtinai kovojo su romėnais, iš esmės dar gyvavo kaip tauta. Bet jau jie nebesukilo, jie nepamėgino pasinaudoti galbūt paskutine galimybe. Jie liko ištikimi tiems, kurie juos palyginus nesenai buvo juos sutrypę ir jų vietoje įkūrė savo valstybę.

Tai štai šitą knygą, žvelgiant retrospektyviai, įkvepia būtent dar vienas mėginimas atkurti valstybę arba Sąjūdžio patirtis. Labai anksti, tiesiog egzistenciškai pajutau, kaip čia mes greitai ir lengvai sueuropėjome. Bet šitas lengvumas kėlė didžiulių abejonių, jei esi bent šiek tiek susijęs su filosofija, tyrinėji politiką, supranti, kad gilios sąmonės transformacijos dažnai yra dešimtmečių ar šimtmečių uždavinys. Vadinasi, kaip galėjo įvykti toks stebuklas, kad jeigu sovietai vis dėlto 50 metų uoliai dirbo savo darbą, nuo lopšio ir tam tikra prasme jie buvo teisūs, nes mėgino išsiugdyti lojalius ir ištikimus valdinius, kaip šitie lojalūs ištikimi valdiniai, staiga per vieną dieną galėjo tapti valstybine politine tauta? Todėl labai anksti atėjo supratimas, kad mes formaliai atkūrėme valstybę su visa jos atributika, bet po kovo 11-osios, tiesiogine šio žodžio prasme, kai stebėjai tos atkurtos valstybės politikų veiksmus, kilo aiški mintis ir jinai darosi vis įtikimesnė, kad vyksta savotiškas dekoracijų statymas. Kad mes iš tikrųjų mentaliai giliausia to žodžio prasme, likome sovietine imperijos provincija. Ir laimingai susiklosčius aplinkybėms, su provincijos žmonių sąmone mėginome imituoti valstybę.

Tai štai visas mano daugelio metų darbas, be abejo buvo klausimų, kaip tai   nutiko ir ką galima pakeisti? Ir čia be abejo mano įkvėpimo šaltinis buvo mano mokytojai kaip Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis ir t.t. […] Taip, buvo dėstytojai, kurie buvo lietuvybės naikintojai visais atžvilgiais, kurie nuožmiai to nedarė, bet kurie romiai, klusniai mus idotriktinavo. Ir ateidavai į kitų žmonių paskaitas, kurie kalbėdavo kitaip. Ir suprasdavai, kad šie kiti žmonės yra gyvi. Ir būtent jų pastangomis ir galėjo atsirasti šitas Sąjūdis. Na o po to, kai šitas stebuklas įvyko – kažką panašaus į valstybę atkūrėme. Juk turėjai būti aklas, kad nematytum kitų keistenybių, tie kurie koloboravo ir naikino Lietuvą, tie kurie vadinosi komunistų partija – žaibiškai tapo socialdemokratais. Per vieną dieną pasikeitė etiketės. Atėjęs į  tarptautinių santykių institutą, aš pamačiau daugybę pažįstamų veidų ir mano atmintis kažkaip atsiminė, kad lyg jie buvo mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos katedrų žmonės, per vieną dieną tapę politologais.

Ir tada supratau, kad jeigu mes vis tik norime tapti valstybe, tiesiog reikia daryti du darbus. Turėjau pasirinkimą – arba beprasmiškai trintis Seime už algelę, arba  rašyti tuos tekstus, kuriuos matote čia surinktus ir pamėginti daryti tai, ką su manimi darė, mano paminėti mokytojai – ugdyti jaunąją politologų kartą, kuri būtų intelektualiai paruošta ir pagaliau suprastų kas yra tautinis ir valstybinis mąstymas.

Tuo tarpu Lietuvos problema buvo ta, kad mes turėjome ir to niekas neginčija, kad mes būtinai turėjome integruotis į vadinamąsias vakarų struktūras. Bet klausimas, kuris nekeliamas ir šiandien yra tas, o su kokia sąmone ten ateini? Todėl kad ten nėra gerų dėdžių arba filantropų klubas, juk mes faktiškai, kai mąstome ir ne kalbame apie ES-ą, mes iš tikrųjų ją įsivaizduojame absoliučiai sovietišką. Prisiminkime šūkį: „broliškų tarybinių tautų šeimoje“, kurioje yra tarpusavio meilė, pagalba ir pasiaukojimas. O aš iš karto supratau, kad viskas bus daug sudėtingiau, kaip pamačiau, kaip šita „broliška meilė“ pasireiškia, jau stojant, reikalavimu mikliai uždaryti Lietuvos atominę elektrinę.

Supratau kas vyksta, kad vyksta Lietuvos deinstrualizavimas, kad jie sutinka ir nusiteikę mus priglausti, bet tai tikrai ne labdara. Jiems reikėjo, kad neturėtume Lietuvos AE, daugybės dalykų, kitaip tariant, kad būtume rinka, bet ne ekonominiai konkurentai ar gamintojai. Štai kodėl buvo paleistas šūkis jau po Sąjūdžio – „ką čia gaminti, svarbiausia prekiauti“. O kad šalis negali normaliai prekiauti nieko negamindama – niekam nerūpėjo.

Taigi ši knyga yra apmąstymai… Norėčiau, kad būtų klausimai ir diskusijos… Ir kartu aš žinojau, visada žinojau, kad įvyks tai ką jau gyvenime aš jau  karta mačiau. Tuo metu kai visi statė komunizmą tikėjo šviesia ateitimi, aš buvau įsitikinęs, kad mūsų likimas nėra išspręstas, kad įstoję į vakarų struktūras mes neįplaukėme į saugų uostą. Ir žinoma kiek tas sritis tyrinėju, matau ir šiandien silpnąsias tų struktūrų vietas. Ir supratau vieną dalyką – jeigu mes nepasiruošime momentui, kai jos pradės braškėti – mūsų laukia labai sunkūs laikai.

Visada kartoju ir kartosiu Sąjūdžio reikšmė tikroji yra net ne ta kad jis atkūrė nepriklausomybę, tikroji Sąjūdžio reikšmė yra ta ,kad jį sukūrė žmonės turėję tautinę ir valstybinę-politinę sąmonę ir jie sugebėjo beformę masę, kuria mes buvome prie sovietų,  paversti politiškai sąmoninga ir valinga bendrija. Kai sovietai byrėjo, mes žinojome ko norime. Todėl mums nereikėjo kruvinų revoliucijų, mes taikiai, valingai, aiškiai visam pasauliui pasakėme – kas esame ir kuo norime būti. Tai dabar šis iššūkis sugrįžta. Nes štai kovo 5 dieną, čia nereikia būti dideliu politologu, Italijoje įvyks labai reikšmingas dalykas, turiu omenyje rinkimus.

Patinka tai kam ar nepatinka, galite klykti kiek norite, kad ateina nacionalistai ar neonacionalistai, populistai, bet faktas yra tas kad ta tendencija toliau stiprėja. Tai reiškia, kad federalistinis ES modelis, kuriuo kliovėsi visos Lietuvos politinis ir akademinis elitas, iš esmės bankrutuoja. Tik laiko klausimas kokiu tempu tai vyks toliau. Mano tikslas buvo prisidėti prie to, kaip ir tada prieš trisdešimt metų, mes nors šiek tiek būtume pasiruošę.

Ir tos knygos paskirtis yra tiesiog elementariai  pasidalinti apmąstymais apie mūsų padėtį. Kodėl taip nutiko, ko galime tikėtis, nes aišku kad pagrindinis principas yra tas – joks žmogus arba tauta niekada laisvai nemąsto. Todėl kad tai, kai mes mąstome, milžinišku mastu, parodė Makiavelis, priklauso nuo to kas valdo patį mąstą. Kodėl Makiavelis sako: „šitos tautos nebegali sukilti prieš romėnus?“, todėl kad jos pačios save mato romėnų akimis. Jie nebeturi savo pačių žvilgsnio.

Tai štai todėl alternatyva paprasta – arba tu matai pasaulį savo akimis ir tada valingai save formuoji ir savo tikslus ir uždavinius, arba tu leidi viską sau suvokti tik kito žvilgsniu, o tai reiškia kad tu pasaulį matai ne Vilniaus o Vašingtono, Briuselio, Varšuvos – nesvarbu kokios sostinės perspektyvoje. Bet tada tu esi tik molis. Štai kodėl alternatyva šiandien yra – arba mes laisvų žmonių tauta, arba iš tikrųjų beformis molis – vartotojai, žmogaus pavidale, bet tik molis.“ (ilgi ir gausūs plojimai…)

            Kęstutis Dubnikas: […] „kas nori, pasinaudoję proga, paklausti Vytauto?

            Arvydas Juozaitis: „Na tai yra toks mūsų kaimynas, kuris tuoj pat perims visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK – S.L. pastaba) palikimą, įskaitant ir vėliavą-vytį, jau jie jį turėjo Baltarusijoje. Yra litvinai. Jei apsilankysi jų festivaliuose, nuo scenos minios sveikinasi LITVINY. Matot kas vyksta. […] Lukašenka dabar daro kitą darbą… […] Jie turi argumentą LDK statutą, parašytą jų kalba. Viskas. Viskas. Pradžioje buvo žodis. Ką atsakyti?”

            Vytautas Radžvilas: „Štai, mielas Sąjūdžio bičiuli, man klausimas labai patinka. Tai yra žmogaus turinčio tautinę ir valstybinę sąmonę klausimas ir mano atsakymas bus toks ypatingai skirtas tai vadinamajai Lietuvos šviesuomenei. Baltarusijos prezidentas Lukašenko, viso labo yra kolhozo prmininkas, tiksliau buvo, bet pasirodo, net šitas kolhozo pirmininkas suvokia, kad jis nenori būti Minsko gubernijos valdytojas, tituluojamas Prezidentu, tai jis privalo iš savo valdinių sukurti kažką panašaus į tautą. Kitaip tariant, tuo metu kai baltarusiai valingai kuria, konstruoja save kaip tautą, mes entuziastingai kaifuojame, kad šitai yra atgyvena, kad mums šito nereikia. Tai yra, be abejo, savižudybė. Mes esame tamsesni politiškai už Lukašenką.

Alvydas Jokubaitis: „Man atrodo, ką klausė Arvydas, tame klausime nėra, bet aš nujaučiu didelę klaidą, kuri kamuoja lietuvius iki šiol. Kaip iš jos išvaduoti, tai čia mūsų ateitie klausimas. LDK iš mūsų niekas neatims, nes ji vadinasi Lietuvos DK. Bet nemaišykite istorijos kultūros ir politikos. Estai ir latviai – susikūrė savo valstybes prieš tai neturėję jokių kunigaikštysčių ir nieko. Latviai ir estai šiandien supranta, kad jų paskutinė viltis yra tai, ką jie padarys su savo valstybe šiandien. LDK mums nepadės, jau nepadės. Tos tautos, kurios buvo su mumis LDK, šiandien jau kuria savo valstybes ir kaip sakė Vytautas, ieško savo tapatumo. Mes šioje vietoje atsiduriame tokioje pačioje situacijoje, kaip mums lenkai sakė, kad mes ne istorinė tauta, kad mes kažko neturėjom. Mes jiems neprisakysim, kaip jie turi žiūrėti. Niekas neatims LDK iš mūsų, niekas. Neįmanoma to padaryti. Bet aš noriu pasakyti politiškai. Politiškai mes esam lygūs su latviais ir estais. Dabar šiuo momentu labiau lemia ne istorija, labiau lemia tautinė ištikimybė. Kiek mes dar susiprasim ir kiek mes visom jėgos sugebėsim saugoti tą valstybę. Visom jėgom, kiek mes dar jų turim.

Vytautas Rubavičius: „Čia paliestas nepaprastai didelis, didelis klausimas. Tai istorija yra tokia, kad mes negalime pasakyti, ką mes konkrečiai turime savo rankose, nes tai ką manome turį, visą laiką reikia kurti. Valstybė nėra kažkas vieną kartą duota ir visiems laikams. Valstybę reikia kurti sąmoningomis pastangomis ir šiaip kasdieniniu darbu, ypač švietimo ir kultūros darbu. Nes valstybės yra statomos ant kultūros pamatų, ne ant kokių kitų. […] Baltarusiai yra perėję į naują savo raidos etapą. Mums reikia suvokti, kad tai artimiausi mūsų pusbroliai šiaip jau ir genetiškai ir kultūriškai ir istoriškai. Šita LDK prasminė erdvė visą laiką buvo ir bus, kovų dėl prasmių laukas. Mes nuo šitos kovos lauko nusišaliname jau ne pirmą dešimtmetį. Ne mes išsivalstybiname. Išsivalstybinanti tauta nebegali kovoti dėl prasmių su kitomis tautomis. Tas prasmes vienaip ar kitaip perima stipresnės savimonės arba įėjusios į savo savimonės raidos etapą tautos. Tai baltarusiai šiuo metu labai aiškiai perima daugybę ir naratyvų ir daugybe tų prasmių ir mums belieka šitoje erdvėje laikytis tokio … na ką … Ir Alvydas siūlo tokio bandustano – niekas iš mūsų to neatims, atvažiuokite ir pasižiūrėkite, mes žinome tas tiesas apie LDK. LDK yra mūsų ir tie baltarusiai čia mums nieko neparodys. Parodys! Jie parodys Europai, kas yra tikrasis prasmių šeimininkas. Parodys platesniam regionui kas yra tikrasis prasmių kūrėjas ir šeimininkas.  Istorija, kuri yra praeityje – didžioji dalis yra politinė istorija ir ji visad vienaip ar kitaip mūsų laukia ateityje, nes mes visą laiką turime rodyti ir savo valstybingumą ir tautiškumą ir įvairius dalykus patvirtinančius istorinius dokumentus, kuriuos reikia taip pat reikia kurti kasdieniu darbu.

            Alvydas Jokubaitis: „Noriu priminti vieną epizodą, XIX amžiuje, kai parsidėjo lietuvių tautinis atgimimas (laikykimės šito termino) ir rusai, ir lenkai sakė, kad tie kaimiečiai, kurie kalbėjo lietuviškai apie Vilnių, jie niekada nebuvo istorinė tauta nes jie niekada neturėjo savo valstybės. Mes šitą dalyką jau praėjom. Ir mes tada to neklausėm ir niekas neklausė. Ir vienintelis dalykas, kas tada galėjo išspręsti tą dalyką buvo ne diskusijos knygų mugėse, bet tai kas buvo padaryta 18-ais metais. Mes sukūrėm savo valstybę ir mes vėl tapom politine tauta. Tai yra vienintelis ir patikimas sprendimas šito klausimo.“   

Labai apsidžiaugiau, kai jau prieš skelbdmas šį straipsnį savo portale, radau šiuos video reportažus:  https://www.youtube.com/watch?v=cWVY6HFdy94

ir

—

Daug nekomentuosiu, tik priminsiu 2015 metais savo parašytas eilutes: „Pastaraisiais metais žiniasklaidoje vis dažniau girdisi sutartinio choro balsai, kad pasaulis keičiasi – taigi valstybės suverenitetas, kaip ir nacionalinė valstybė, nacionalinės tradicijos ir net kalba, geografija ir geopolitika – tai praeities atgyvenos. Šia tema vis daugiau publikuojama informacijos apie pseudo tyrimus ir organizuojamas konferencijas. Stengiamasi mus įtikinti, kad nacionalinės Lietuvos tautos idėjos – tai kažkas neteisėta ir marginalu. Tai vyksta šalia „elito“ džiaugsmingų pastebėjimų, kad emigracijos srauto didėjimas liudija mūsų tautos „mobilumą“. Tarsi bandoma įteigti, kad tegul išvažiuoja patys aktyviausi ieškoti geresnio gyvenimo į kitas šalis, o mes čia kažkaip apsieisime be socialiai aktyvaus jaunimo ir be geresnio gyvenimo kūrimo. Kaip mėgo sakyti vienas diktatorius – „nėra žmogaus – nėra problemos“. Toliau auginsime valstybės skolą, „apipjaustysim“ biudžeto išlaidas ir be jokių problemų vedžiosim čia likusius ne itin socialiai aktyvius gyventojus už nosies.

Kai kas tai įsivaizduoja kaip progresą, naujus vėjus pasaulyje be sienų. Tik realybė ir istoriniai faktai liudija ką kitą. Nacionalinių vertybių praradimas, depolitizacija, kartu su masine emigracija visada veda prie to, kad valstybės teritorija tampa „niekieno žeme“, kurią labai greitai „privatizuoja“, neužmiršę savo nacionalinės savimonės kaimynai.“ (daugiau rasite straipsnyje: APGINKIM KOVO 11 (1 dalis) arba keletas žodžių, ginant kovo 11 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dieną.