VARPAI NESUSKAMBĖJO – NE TIK LŪKESČIŲ AIKŠTĖJE

Dar gerokai prieš vasario 16-osios iškilmes, kartas nuo karto kildavo įvairios prieštaringos mintys dėl įvairiose žiniasklaidos priemonėse garsinamo 100-čio turinio, ypač ieškant tinkamo teksto galimiems sveikinimams ar šūkiui, kuris trumpai ir aiškiai nusakytų tai, ką Lietuva švenčia ir ką simbolizuoja skaičius 100? Juk ne taip senai, atšventus Lietuvos 1000-metį, kažkaip norisi tiksliau įvardinti šio 100-mečio esmę ir prasmę. Kad ir kaip bevertintum istorinius faktus, nesiverčia liežuvis pasakyti, kad Lietuva visą pastarąjį šimtmetį buvo laisva ir nepriklausoma, kai daugiau nei pusę amžiaus buvome okupuoti tai iš vakarų, tai iš rytų pusės.

Kitą vertus, bandžiau išskirti Lietuvos laimėjimus, kuriais didžiuotųsi Lietuvos piliečiai. Esame Europos Sąjungoje, NATO, turime ir bendrą valiutą – eurą. Bet nerandu to, kas nustelbtų tebesitęsiančios emigracijos mąstus, kas atsvertų čia gyvenančių žmonių netikėjimą savo ateitimi ir kas pateisintų „politinio elito“ nesugebėjimą įgyvendinti Lietuvos piliečių teisę savo valstybėje gyventi, dirbti ir čia auginti savo vaikus, biurokratų nenorą vertinti patį mieliausią investuotoją bet kurioje valstybėje – savo pilietį. O ką galima būtų priešpastatyti mažėjančiam piliečių pasitikėjimui valdžia ir jos pažadais? Negi šie akivaizdūs prieštaravimai – tarp to, kas oficialiai deklaruojama, ir to, kas vyksta realybėje – tik man kelia sumaištį galvoje ir jausmuose? Pasirodo ne tik man…

Lengviau atsikvėpiau, kai išgirdau Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios klebono užduotą klausimą parapijiečiams iškilmingose vasario 16 dienos mišiose – „ar šiandien švenčiam ar paminim“ prieš 100-ą metų vasario 16 dieną deklaruotą Lietuvos nepriklausomybę?.  Šiame pamoksle išgirdau ir atsakymus, kodėl tą dieną nesuskambėjo „šimtmečio” varpai Jurbarko bažnyčioje nei prieš, nei po šventinių mišių.

Man tai atrodė, kaip taikus, bet griežtas ir daug pasakantis bažnyčios atsakas į fariziejišką kvietimą švęsti ir užsimiršti, kas mes esame ir kuo turėtume būti.  Tai tarsi protestas politinio „elito” brukamai formai, be turinio.

Manau, kad ne tik man labiau priimtina yra atminti, o ne tik džiūgauti, nes šventės trumpalaikės, o atmintis įpareigoja. Įpareigoja kovoti ir gerokai daugiau padaryti dėl realios laisvės gyventi, uždirbti ir vaikus auginti Lietuvoje, o ne laukiant malonės iš šalies. Tuo labiau, kad ši laisvė kol kas toli gražu ne visiems dar reiškia laimę, orumą ir pasididžiavimą savo Lietuvos valstybe. Nemažėjantys emigracijos srautai reiškia, kad aktyvių kovotojų lieka vis mažiau, o daugėja, ieškančių laimės kitose šalyse. To neišgali užgožti nei šventinė euforija, nei renginių gausa, nei kažkieno planuotas varpų skambėjimas.

P.S. Tik vakar perskaičiau Regimanto Adomaičio laišką tėvynainiams ir tik šiandien sužinojau, kad Lūkesčių (Lukiškių) aikštėje 100 varpo dūžių taip pat neskambėjo…

Fotonuotraukos paimtos iš Jurbarko rajono savivaldybės FB puslapio (nuotraukų autorė Lina Lukošiūtė).

Tai pat žiūrėkite

LENKŲ MAŽUMĄ SUDARANTYS GYVENTOJAI, PIRMIAUSIAI YRA LIETUVOS PILIEČIAI

Kaip jau esu rašęs savo straipsnyje „Tikrų kovu debatuose nebuvo, kaip ir pačių debatų“, taip …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *