PINIGŲ ILIUZIJA arba „fiatas“ kišenėje

Ekonomika pradedantiems – ūkiškai (10)

Šiuolaikinėje psichologijoje galime atrasti kryptis, glaudžiai besisiejančias su ekonomika. Pavyzdžiui, pinigų psichologija – tirianti piniginius veiksnius, įtakojančius žmogaus veiklą ir jo priimamus sprendimus. Anksčiau ekonomika, kaip mokslas priskiriamas pinigų tyrimui, ilgą laiką buvo teorinė disciplina, paremta matematikos pagrindais. Naujomis sąlygomis, kai paprastais paskaičiavimais ir formulėmis tapo sunku paaiškinti pasaulyje vykstančius procesus, didelio populiarumo susilaukė ekonominės psichologijos vystymąsis.

Paaiškėjo, kad smegenyse vykstantys procesai labai panašūs į operacijas, vykstančias ekonominėse sistemose. Eksperimentai parodė, kad žmogaus poelgiai situacijose su pinigais gana lengvai nuspėjami. Tiesa, kartais jie prieštarauja klasikinės ekonomikos teorijai, nes dažniausiai yra paremti tikimybe, jog žmogus visada suvokia naudą sau. Tarp tokių psichologinių efektų buvo išaiškintas vienas, gana paslaptingas, bet tiesiogiai susijęs ir su sprendimais dėl investavimo. Jis gavo pavadinimą…

Pinigų iliuzija – sąvoka, apibrėžianti žmonių polinkį priimti įsivaizduojamą nominalią pinigų vertę, o ne jų realią kainą, leidžiančią keisti pinigus į prekes ar paslaugas. Dauguma žmonių nesupranta, kad skaičiai ant banknoto tėra iliuzija, o atsižvelgiant į infliaciją, realią pinigų vertę nulemia jų perkamoji galia. Mokslininkai teigia, kad šio klaidingo požiūrio priežastis glūdi pačioje popierinių pinigų (angl. Fiat money) prigimtyje – tų pinigų, kuriais mes naudojamės kiekvieną dieną.

Bet apie viską iš eilės. Prieš pabandant suprasti, kas tai yra infliacija ir kokia jos žala ar nauda, išsiaiškinkime su pinigais.

Pinigai – ypatinga prekė, per kurią išreiškiama kitų prekių ar paslaugų kaina, nes jie lengvai į jas iškeičiami. Šiais laikais pinigus atitinka ne konkrečios prekės (auksas ar brangūs metalai), o valstybės arba centrinio banko įsipareigojimas išreikštas banknoto formoje. Savo vertės tokie pinigai neturi ir tėra tik nominalios vertės ekvivalentas (atitikmuo). Valstybė įpareigoja piliečius priimti banknotus ir monetas kaip mokėjimo priemonę konkrečioje teritorijoje. Tačiau taip buvo ne visuomet. Tikėtina, kad prieš atsirandant pinigams, vyko natūriniai mainai (barteris) – tiesioginis pasikeitimas prekėmis. Tai, be abejo, ne visada patogu. Ypač jei, pavyzdžiui,pardavinėjate pieną. Įsivaizduokite, kiek bidonų jo reikėtų pripilti, jei norėtumėte išmainyti pieną į, tarkim,automobilį. O ką daryti jei automobilio pardavėjas pieno nemėgsta?..

Taigi, pinigai kaip universalus mainų matas atsirado siekiant supaprastinti prekybą. Tiesa, savo atsiradimo pradžioje pinigai turėjo vertę patys, nes buvo daromi iš brangiųjų metalų. Tarp kitko, nešiotis su savimi maišus aukso buvo gana rizikingas užsiėmimas ir tais senaisiais laikais. Todėl geriau buvo juos saugoti bankuose. Apie banke laikomų pinigų kiekį galėdavo paliudyti išduodamas sertifikatas (kvitas), kuris patvirtindavo pinigų buvimą pas bankininką ir jo pateikėjui garantuodavo pinigų išmokėjimą. Tokiu būdu, norint apmokėti didesnį pirkinį, užtekdavo pateikti sertifikatą, o ne didelį maišą monetų. O žodis banknotas ir yra kilęs iš anglų kalbos žodžių „bank note“, reiškiančių „bankinis įrašas“. Štai taip atsirado pirmieji popieriniai pinigai. Tik šiandien bankai nebeprivalo keisti banknotų į auksą – patys banknotai tapo pinigais.

Pirmieji pinigai Europoje buvo išleisti Stokholme 1661-aisiais metais. Tačiau pasaulyje anksčiausiai popieriniai pinigai atsirado VII a. Kinijoje. Nors banknotai buvo naudojami kartu su monetomis, Kinija tapo pirmoji valstybė, kurioje buvo užfiksuota didžiausia infliacija.

Infliacija (lot. inflatio – išsipūtimas) – bendras kainų lygio prekėms ir kainoms pakilimas. Infliacijos metu už tą pačią sumą pinigų, praėjus šiek tiek laiko, galima nupirkti jau mažesnį kiekį prekių ar paslaugų, nei anksčiau. Šiuo atveju sakoma, kad pinigų perkamoji galia sumažėjo ir pinigai prarado savo buvusią realią vertę.

Kodėl taip įvyksta? Mes jau aptarėme, kad pinigai – ypatinga prekė. Tačiau, kaip ir bet kuri kita prekė, jie yra veikiama paklausos ir pasiūlos dėsnių. Kuo daugiau pinigų (nepadengtų prekėmis ir paslaugomis) sukasi rinkoje, tuo jų vertė tampa mažesnė. Gali kilti klausimas, iš kur atsiranda „atliekamų“ (nepadengtų) pinigų? Dėl visko kalta pinigų emisija.

Pinigų emisija (pranc. emision – išleidimas) – naujų pinigų į rinką išleidimas, kuris padidina pinigų masę apyvartoje. Pinigų masė – visuma grynų pinigų esančių apyvartoje, kartu su lėšomis bankų sąskaitose, kurias turi fiziniai ir juridiniai asmenys, bei valstybė.

Kiekviena valstybė beveik visada turi skolų. Papildomų pinigų spausdinimas gali tapti, bent iš pirmo žvilgsnio,patrauklus būdas šioms skoloms padengti. Dažnai valstybė nori išleisti daugiau nei gali surinkti mokesčių į savo biudžetą. Tokioje situacijoje galimi du keliai: imti paskolą ir tokiu būdu padengti numatomas išlaidas arba išleisti į apyvartą pinigus, skirtus padengti trūkumą tarp pajamų ir būsimų išlaidų.

Dar visai neseniai naujų pinigų spausdinimas buvo gana nelengvas būdas, nes daugelio šalių apyvartoje esantys pinigai buvo padengiami auksu. Tai sistema, kai apyvartoje esantys pinigai buvo tam tikro aukso kiekio ekvivalentas ir kiekvienas, turintis grynus pinigus, galėjo juos iškeisti į auksą. Pavyzdžiui, į  Amerikos banką atnešus 35 dolerius, buvo galima gauti vieną unciją (28,3 gr.) aukso. Esant tokiam aukso standartui, valstybei buvo labai sunku nuvertinti apyvartoje esančius pinigus, spausdinant pildomus jų kiekius, nes tam reikėdavo gauti papildomų aukso atsargų. Ne tokia paprasta ir gana brangi galimybė gauti aukso sulaikydavo vyriausybes nuo pagundos didinti pinigų masę.

Bet 1971-aisiais metais aukso standartas buvo panaikintas ir buvo sukurta nekonvertuojamų (nekeičiamų ir nemainomų į brangius metalus) popierinių pinigų (fiat money) sistema. Pinigai nebebuvo pririšami prie kokio nors pagrindo. Nuo šio laiko žmonės buvo verčiami patikėti, kad pinigai patys savaime turi kažkokią vertę. Žodis „fiat“ iš lotynų kalbos gali būti verčiamas kaip „tebūnie“, todėl sąvoka „fiat money“ (popieriniai pinigai, nepagrįsti auksu), verčia galvoti apie tai, kad valstybė sukūrė pinigus tiesiog išleisdama įsaką, kad jie atsirastų. Šios sistemos bėda ta, kad niekas neapriboja šių mažų popierėlių kiekio, ir bet kurios šalies vyriausybė gali prispausdinti jų bet kokį kiekį, kai tik atsiranda poreikis apmokėti skolas ar kovoti su krize.

Tačiau, vos tik atsiranda daugiau pinigų, žmonės ima daugiau jų ir išleisti, o, kad nepatirtų nuostolių dėl tokių pinigų nuvertėjimų, prekybininkai kelia savo prekių kainas. Visa tai ir atveda prie infliacijos. Jei ir toliau vyksta pinigų spausdinimas, tai už tą pačią prekę mokama vis daugiau. Pavyzdžiui, to pačios aukso uncijos kaina tarp 1967-jų ir 2011-jų metų pakilo nuo 35 iki 1900 dolerių (taigi, per 44 metus pabrango daugiau kaip 54 kartus).

Šiuo metu visos egzistuojančios piniginės sistemos remiasi tokiais „fiatiniais“ (simboliniais) pinigais. Nors plastikinių kreditinių kortelių ir elektroninių pinigų kiekis išstumia iš apyvartos popierinius banknotus, jų prigimtis išlieka ta pati kaip ir buvo – iliuzinė.

Šiai dienai viskas. Po savaitės pratęsime pokalbį šia tema ir Jūs sužinosite, kodėl sukuriamos sąlygos infliacijai bei prie ko tai gali privesti.

            Turite klausimų – klauskite.

Tai pat žiūrėkite

Į KOVĄ SU DEZINFORMACIJA! Kas kiša kiaulę Kanados ir Belgijos merams?

Akivaizdi ir trumpa tiriamosios žurnalistikos pamoka. Manęs kartais klausia, kodėl užsiimu tiriamąja žurnalistika – ilgai …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *