KAIP PARDUOTI VĖJĄ ?

Ekonomika ūkiškai – pradedantiesiems (9)

            Po straipsnio apie diversifikaciją vienas skaitytojas savo laiške suabejojo investicijų išskaidymu į skirtingas investicinės veiklos sritis. „Kuo daugiau įdėsi į pelningą veiklą, tuo daugiau uždirbsi, – teigia jis. – Žmonės ne kvailiai. Mes patys žinom, kur duoda didesnius procentus ir į ką investuoti, kad praturtėtume.“

            Deja, ne viskas taip paprasta. Tiesa tokia, kad ekonomika „neatleidžia“ iliuzijų apie greitą praturtėjimą. Spręsdami kur investuoti, žmonės ne visada elgiasi protingai. Tai, kas vakar buvo sėkminga investicija, šiandien gali sukelti tik liūdną šypseną.            Kas gi nutinka, kai daugybė žmonių, nekreipdami dėmesio į diversifikavimą ir sveiką protą, visi kaip vienas metasi į „visiems naudingą“ investavimo sritį. Nors ši istorija, kurią prisiminsime, atsitiko prieš 400 metų, pagal šių dienų skandalingų finansinių piramidžių ir krizių vertinimus, žmonių elgesys mažai pasikeitė. Daugelis tebetiki greito praturtėjimo galimybe be didesnių pastangų. Tačiau ekonomikoje niekas iš niekur neatsiranda. O jei atsirado, tai kažkas už tai turėjo sumokėti.

            Kad būtų paprasčiau, to meto piniginius vienetus įvardysiu litais – teatleidžia guldenai ir florinai.

            XVII amžiaus Olandija, vykdydama plačią kolonizaciją ir užsienio prekybą, tapo stambiausia ir turtingiausia to meto šalimi. Turėdama stiprų jūrų laivyną ir išvystytą pramonę, Olandijos sostinė Amsterdamas tapo stambiausiu prekybos centru Europoje. Galėjo ir toliau ši šalis vystytis ir klestėti, jei ne sprogęs „tulpių manijos“ muilo burbulas, šaliai pasibaigęs sunkia krize ir žlugimu.

            Krizė (sen. gr. krisis – „posūkio vieta; sprendimas“) – atėjo iš medicinos terminologijos ir pradžioje reiškė lemtingą momentą ligos eigoje. Šiuo laikotarpiu būtinas gydytojo įsikišimas, nors tai gali baigtis išgijimu arba mirtimi.

            Ekonominės krizės priežastis glūdi pažeistame balanse, tarp prekių arba paslaugų paklausos ir pasiūlos. Tačiau kartu su neigiamomis pasekmėmis krizė duoda ir galimybę atsinaujinti. Ji sugrąžina išaugusią prekių arba paslaugų kainą prie realios rinkos vertės, o tokio pokyčio dėka vėl atsiranda balansas, duodantis impulsą naujam ekonomikos vystymuisi kitame lygmenyje.

            Tais laikais tulpės augo tik Turkijoje. Šiomis gėlėmis mėgautis galėjo tik karališkos šeimos nariai. Taip tulpės tapo užimamo statuso simboliu, kuris liudijo šeimininko priklausomybę aukščiausiems visuomenės sluoksniams. Daugelis sodininkų karališkuose namuose bandė išauginti tulpes gerokai šaltesniame klimate, bet pasisekė tik olandams.

            Tikroji „tulpių manija“ prasidėjo 1612-aisiais, po Amsterdame išleisto katalogo, kuriame puikavosi 100 skirtingų naujųjų gėlių rūšių piešinių. Tulpėmis – pasiekto statuso ir sėkmės simboliu, netrukus susidomėjo ir kitos europietiškos karalystės. Taip tulpių kainos gerokai šoktelėjo aukštyn ir jau 1623-iaisiais vienas populiariausių rūšių svogūnėlis kainavo 1000 litų, kai tuo metu statistinio olando vidutinės metinės pajamos siekė vos 150 litų. Kai kurie sandėriai tikrai glumino. Pavyzdžiui 40 svogūnėlių buvo parduota už 100 tūkstančių litų. Pati brangiausia rūšis buvo „Semper Augustus” – vienas svogūnėlis parduotas už 6000 litų.

            Pamatę galimybę uždirbti, į šį verslą masiškai įsitraukė didelė šalies gyventojų dalis. Visi tik ir laukė, kad ir kitos šalys pradės pirkti svogūnėlius, o kainos dar labiau išaugs. Žmonės, kurie niekada net negalvojo prekiauti ir tuo labiau patys auginti tulpes, užstatinėjo bankams savo namus, žemes, brangenybes, gyvulius bei ėmė kreditus siekdami gauti maksimalų pelną.

            Pardavėjai iš neturtingų pradedančiųjų verslininkų ėmė nedidelį avansinį mokestį už būsimus svogūnėlius, o likusią sumą pirkėjas privalėdavo padengti savo turtu. Tulpės buvo mainomos į nekilnojamąjį turtą ir žemes.

            Tulpių paklausa augo, o pasiūla vis buvo per maža. Daugelyje miestų buvo atidarytos net tulpių biržos, kur parduodavo ne tik „realius“ svogūnėlius, bet dar net neišaugintus. Surizikavus pirkti žiemą – vasarą galima buvo tikėtis juos parduoti 2–3 kartus brangiau. Biržose masiškai buvo sudarinėjamos sutartys ateičiai, kuriomis žmonės įsipareigodavo pirkti arba parduoti svogūnėlius dideliais kiekiais, už iš anksto sutartą kainą, sutartam laikui. Tais laikais tai vadino „prekyba vėju“ (angl. „wind handel”), šiandien tai vadinama ateities sandoriais.

            Ateities sandoris (angl. Futures) – įsipareigojimas pirkti arba parduoti turtą ar tam tikrą prekių kiekį už sutartą kainą ir sutartą dieną ateityje. Neįvykdžius sutarties numatomos sankcijos (baudos).

            Daugelis greitu ir dideliu uždarbiu susigundžiusių olandų pardavė savo turtą, kad nusipirktų porą svogūnėlių, kuriuos vėliau tikėjosi brangiau parduoti. 1636-ųjų pabaigoje, nepaliaujamai rengiant ateities sandėrius, dalis derliaus tapo „popieriniu“. Sudaryti išankstiniai sandėriai negalėjo prisitaikyti prie realios būsimos paklausos.

            Buvo tikimasi tolimesnio kainų augimo, bet 1637-ųjų vasario 5 d. burbulas sprogo – kainos pasiekė tokias aukštumas, kad paklausa staigiai krito. Per naktį – 10 kartų. Ryte daugelis ėmusiųjų kreditus nubudo skurdžiais. Bet kainų kritimas tuo nesibaigė. Tik tie, kurie dalyvavo šiame tulpių versle nuo pat pradžios, gavo milžiniškus pelnus. O prisijungusieji vėliau ir laiku nespėjusieji parduoti, prarado viską. Per metus tulpių kaina krito apie 100 kartų.

            Pirkėjai nutraukinėjo ateities sandėrius. Stambiausi augintojai, susirinkę į pasitarimą, pasiūlė išėjimo iš krizės scenarijų: visas sutartis, sudarytas iki 1636-jų lapkričio, laikyti galiojančiomis, o sudarytas vėliau leista nutraukti, sumokant 10-ies procentų nuo sandėrio sumos netesybas. Tačiau tokį pasiūlymą vetavo aukščiausiasis teismas, didžiausiais kaltininkais dėl piliečių nuskurdinimo laikydamas gamintojus. Jis pasiūlė savo variantą: pardavėjams buvo leista parduoti savo prekes trečiajai šaliai už bet kokią kainą, o negautos sumos dalį pareikalauti iš to, su kuo buvo sudaryta sutartis. Bet perkančiųjų nebuvo. Vyriausybė suprato, kad dėl šios krizės negalima kaltinti kokios nors vienos savo piliečių socialinės grupės. Kalti buvo visi. Visoje šalyje kilus masiškiems „tulpinių“ sutarčių ginčams buvo suformuotos specialios komisijos jiems spręsti. Galiausiai dauguma pardavėjų sutiko gauti bent po 5 litus už sutartyje buvusią numatytą 100 litų kainą.

            Ši krizė Olandijoje baigėsi daugmaž gerai ir greitai – nieko už skolas į gatvę neišmetinėjo, o teismai ignoravo skundus, motyvuodami tuo, kad tai buvo savotiško žaidimo manija. Žinoma, jie turėjo ką veikti ir be tokių karštinių.

            „Tulpių karštinė“ tapo vakcina olandų verslui. Paradoksalu, bet šiandien Olandijoje tulpių auginimas – pagrindinė verslo šaka. Kasmet apie du milijardus tulpių svogūnėlių parduodama 80-yje pasaulio šalių. Tačiau pamokyti karčios sprogusio burbulo patirties, pačioje didžiausioje Olandijos gėlių biržoje Alsmerio mieste aukcionai vyksta pagal atvirkštinį scenarijų: aukciono pradžioje nurodoma pati didžiausia įmanoma kaina už tulpės svogūnėlį ir ji mažinama, kol atsiranda pirkėjas.

            Vienas išminčius pasakė: kas užmiršta savo praeitį, priverstas ją kartoti vėl ir vėl. Šių dienų finansinė krizė, apėmusi visą pasaulį, geriausias šiuos žodžius patvirtinantis pavyzdys. Neužmirškime, kad jokios technologijos mūsų neapsaugos nuo klaidžiojimo, nuo tų pačių žmogiškų klaidų kartojimo. Ekonomikos dėsniai vienodi visiems laikams ir visoms tautoms.

            Klausimai pasvarstymui:

            Kaip paveikė dabartinė ekonominė krizė?

            Kokie „muilo burbulai“ gresia mūsų visuomenei?

            Turite klausimų – klauskite.

Tai pat žiūrėkite

Į KOVĄ SU DEZINFORMACIJA! Kas kiša kiaulę Kanados ir Belgijos merams?

Akivaizdi ir trumpa tiriamosios žurnalistikos pamoka. Manęs kartais klausia, kodėl užsiimu tiriamąja žurnalistika – ilgai …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *