PREKĖS-TURGUS-RINKA

Ekonomika ūkiškai – pradedantiesiems (7)

            Svarbi pastaba! Visi pavyzdžiai, pateikti šiame straipsnyje, yra išgalvoti. Bet koks panašumas į realius įvykius ar žmones – atsitiktinis.

            Bet kurios įmonės tikslas – gauti ir paskirstyti pelną. Pavyzdžiui, Jūs įdedate savo ar pasiskolintą kapitalą į firmą (ar bet kurį kitą investicijų objektą, iš kurio tikitės gauti naudos ateityje – akcijas, vertybinius popierius) ir nuo personalo kompetencijos ir gebėjimų, naudojant šį kapitalą, gaunate rezultatą. Supaprastintai kalbant, bet kuri įmonė – kaip karvė, kurią pašėrus (šienu kaip kapitalu) galima gauti pieno, kuris (jei mes patys jo neišgėrėm) gali būti parduodamas, tai yra – tapti preke.

            Prekė – bet kuris daiktas, kurį galima parduoti. Jei prekės kaina yra didesnė nei sąnaudos jai pagaminti ir parduoti – atsiranda pelnas.

            Mums jau žinoma, kad norint patikrinti įdedamo kapitalo efektyvumą, galima bet kuriuo metu sudaryti pasyvų ir aktyvų balanso ataskaitą. Grįžkime prie įmonės palyginimo su karve: jei pašaro (medžiagos, įsigyjamos už turimą kapitalą) pakanka, bet pieno (prekių) vis tik nėra, peršasi išvada, jog problema glūdi įmonės viduje. O siekiant išvengti bankroto, veikti reikia aktyviai ir skubiai. Pasistengus visai nesunku nustatyti, ką reikia „gydyti“: karvę (įmonę) ar melžėją (įmonės personalą), o nustačius – priimti teisingą sprendimą.

            Arba paanalizuokime kitokį įvykių scenarijų. Tarkim, tiek karvė, tiek ir melžėja nekelia jokių rūpesčių – visi dirba ir pienas upėmis teka… O priežastis, kodėl nėra pelno, slepiasi ten, kur mūsų prekė parduodama – prekių realizavimo rinkoje.

            Nuo seniausių laikų visose aktyviai besivystančiose šalyse su gausiau žmonių apgyvendintomis vietovėmis kildavo poreikis prekes parduoti vienoje vietoje, kur susirinktų ir pardavėjai, ir pirkėjai. Šiam tikslui dažniausiai buvo panaudojamos centrinės miestų aikštės, kuriose vyko turgūs. Galime pastebėti, jog to meto supratimas apie rinką, jos dėsnius ir taisykles mažai kuo skyrėsi nuo šiandieninio. Tik šių dienų rinkos apima visą pasaulį.

            Rinka – tai visuma santykių tarp pirkėjų (vartotojų) ir pardavėjų (gamintojų), laisvai, be išorinės prievartos besikeičiančių prekėmis ar paslaugomis. Pagal mainų formą tai gali vykti už pinigus (prekyba) arba prekėmis (natūriniai mainai). Pagal dalyvaujančius objektus mainuose – gamybos priemonių rinkos (gamyklos, įrengimai), prekių ir paslaugų rinkos (kurios skirstomos į į smulkesnius sektorius – pieno produktų, aprangos, turizmo paslaugos, nekilnojamo turto ir t.t.), finansinės rinkos (vertybinių popierių), intelektualios nuosavybės rinkos (išradimai ir autorinės teisės), darbo jėgos rinkos (kiek ir kokių darbuotojų galima pritraukti). Pagal teritorinį požymį rinka gali būti vietinė, regioninė, nacionalinė ir tarptautinė. Lėšų apyvarta (sudaromų sandėrių sumos per tam tikrą laikotarpį kiekviename iš atskirų segmentų) leidžia nustatyti galimą investicijų pelningumą kiekvienoje iš rinkos dalių ir susigaudyti, ar verta investuoti į tam tikrą sektorių ar regioną. Esant laisvai galimybei dalyvauti visiems rinkos dalyviams (gamintojams ir vartotojams) mainai vyksta konkurencijos sąlygomis.

            Konkurencija – varžymasis, lenktyniavimas prekių ir paslaugų realizvimo rinkose tarp kelių dalyvių (asmenų, įmonių, šalių), realizuojančių šias prekes ar paslaugas. Konkurentai stengiasi išstumti vieni kitus iš tam tikros rinkos dalies ir gauti išskirtines sąlygas savo prekėms ar paslaugoms realizuoti ir, suprantama, pelnui gauti. Pagal savo veiksmų pobūdį tai tarsi ekonominis karas tarp skirtingų gamintojų dėl pirkėjų savoms prekėms.

            Pavyzdžiui, Jūs atvežate pieną į miesto turgų, o ten vietas jau užėmę pieno pardavėjai iš gretimo miesto, prekiaujantys labai mažomis kainomis. Jūsų galimybės realizuoti savo prekes labai sumažėja. Pienas gali surūgti, o tai reikštų nemažus nuostolius. Norėdami to išvengti, galite reikalauti, kad turgaus vadovybė uždraustų ar apribotų galimybes ne šio krašto ūkininkams prekiauti jūsų teritorijoje, o pirmenybę atiduotų vietiniams gamintojams. Tai ekonominėje kalboje vadinama „protekcionizmu“.

            Protekcionizmas – vidaus rinkos gynimas nuo kitos šalies konkuravimo tam tikrais apribojimais. Tokia politika padeda vystyti vietinę gamybą, tačiau prieštarauja laisvo verslo ir vartotojų teisių gynimui.

            Greičiausiai turgaus vadovybė Jums atsakys, kad mūsų laisvoje šalyje rinka yra laisva, taigi, laisva ir konkurencija. Gali pasiūlyti kitą kartą anksčiau atsikelti. Apmaudu? Apie protekcionizmą dar pakalbėsime vėliau kitame straipsnyje, o dabar grįžkime prie temos.

            Nenorėdami pasiduoti, kitą dieną galite nuspręsti savo konkurentams „atkeršyti“ ir nuvežti prekę (pieną) į gretimą miestą. Reikia pastebėti, jog išlaidos kelionei padidina Jūsų prekės kainą, todėl ir ten niekas neskuba Jūsų pieno pirkti. Tačiau jūsų dėmesį patraukia tai, kad kiti pardavėjai pieną pardavinėja įtartinai žemomis kainomis. Pradeda kvepėti nesąžininga konkurencija. Jūs kreipiatės į maisto kokybės inspekciją, kuri nustato, kad parduodamas vandeniu skiestas pienas (kitaip jo ir neužtektų pardavinėti iš karto dviejuose miestuose). O kad pirkėjai iš karto nesusigaudytų, naudojamos kažkokios (deja, neuždraustos) cheminės priemonės. Maisto kokybės inspekcija savo ruožtu pareikalauja, kad tokia prekė nuo šiol turi būti įvardinama ne „pienu“, o „pieno produktu“ ir Jums dėkingai paspaudžia ranką už pagalbą. „Nuskriausti konkurentai“ etiketėse mažomis raidelėmis prideda reikalaujamą užrašą „pieno produktas“ ir toliau sau prekiauja. O Jūsų gerą, kokybišką ir natūralų pieną perka tik pavieniai gurmanai, nes jis kainuoja gerokai brangiau. Tai kas čia darosi? Pasirodo, kaltas pagrindinis rinkos paklausos ir pasiūlos dėsnis.

            Paklausa (rinkos apimtis ekonomikoje) parodo priklausomybę tarp kainos ir prekių kiekio, kurias pirkėjas gali ir nori pirkti pagal tam tikrą kainą, tam tikru metu.

            Pasiūla – tam tikras prekių kiekis, kurias pardavėjai sutinka parduoti (pasiūlyti) už tam tikrą kainą, tam tikru metu.

            Paklausos ir pasiūlos dėsnis – tai prekių paklausos ir pasiūlos apimčių priklausomybė nuo kainos. Kuo prekės kaina žemesnė, tuo daugiau žmonių nori tą prekę nusipirkti. Klasikinėje ekonomikoje laikoma, kad tokiu atveju mažėja pasiūla (noras parduoti).

            Bet klasikai nenumatė pigių prekių antplūdžio iš rytų. Todėl šiuolaikiškai vertinant, galime kalbėti apie pasiūlos asortimento mažinimą, kur kokybiškos prekės yra išstumiamos pigiomis klastotėmis. Reali prekės kaina – pusiausvyros tarp pasiūlos ir paklausos išraiška. Bet kaina už ką? Ar galima klastotę laikyti kokybiško produkto pakaitalu? Ar viską čia lemia kaina?

            Kaina – pinigų suma, mokama už produktą ar paslaugą, arba vertybių suma, kurią vartotojai išmaino į teisę turėti arba vartoti produktą ar naudotis paslauga.

            Tai kas mums trukdo pirkėjo naudai sumažinti kainą už tam tikrą prekę?

            Savikaina – tai visos išlaidos (sąnaudos), kurios patiriamos gamyboje ir prekių ar paslaugų pardavimo procese. Savikainą įtakoja ne tik naudojamų resursų (medžiagų, elektros energijos, apšildymo, nuomos ir t.t.) kaina, darbo užmokestis, bet ir valstybei privalomai sumokami mokesčiai (ekonominis klimatas). Kuo šalyje didesni mokesčiai konkrečioms ekonomikos sritims, kuriose gaminamos prekės, tuo daugiau šios šalies gyventojai maitins „ekonominius okupantus“ pirkdami kitų šalių mažesnės savikainos prekes, kur mokesčiai valstybei mažesni arba kai prekių savikaina mažinama kokybėssąskaita arba cheminių priedų pagalba. Ir nepadės jokie kvietimai palaikyti vietinius gamintojus, perkant tik savo krašte pagamintas prekes.

            Tiesa, kad kiekvieną dieną pirkėjai savotiškai „balsuodami“ už mažesnes kainas rizikuoja paaukoti savo gyvenimo kokybę. Tačiau vargu ar galima juos už tai kaltinti. Ypač jeigu jie dirba vietinėse įmonėse, kur dėl sumažėjusios paklausos ir didėjančių mokesčių mažinami atlyginimai ar atleidžiami iš darbo žmonės. Atsiduriame uždarame rate – mes gaminame tai, ko negalime leisti sau nusipirkti, todėl perkame tai, kas stabdo mūsų ekonomikos vystymąsi.

            Susidaro įspūdis, kad padėtis – be išeities. Grįžtant prie mūsų pavyzdžio galimi keli pasirinkimai. Galime pardavinėti pieną pigiau, jei sumažinsime savo produkto savikainą panašiu būdu kaip kito miesto „pieno produktų“ pardavėjai. Kita vertus, rizikuotume prarasti savo reputaciją ir būtume priversti konkuruoti žemos kokybės prekių rinkoje. Kitas variantas, siekiant padengti gamybos, pardavimo išlaidas ir sumažėjusios paklausos nuostolius, pardavinėti pieną gerokai aukštesne kaina, tikintis, kad nuolatiniai pirkėjai ir kokybės vertintojai išliks mums lojalūs. Yra ir dar viena galimybė – išvis pasitraukti iš šios pieno produktų rinkos dalies – uždaryti įmonę (paskelbti bankrotą), išparduoti turtą ir palikti pirkėjus vienus su nesąžiningais konkurentais. Norėjot mažų kainų – prašom! Paskutinis variantas man, asmeniškai, nepatinka, todėl kitame straipsnyje panagrinėsime šios problemos sprendimo galimybes.

            Iki susitikimo kitą savaitę.

Tai pat žiūrėkite

Į KOVĄ SU DEZINFORMACIJA! Kas kiša kiaulę Kanados ir Belgijos merams?

Akivaizdi ir trumpa tiriamosios žurnalistikos pamoka. Manęs kartais klausia, kodėl užsiimu tiriamąja žurnalistika – ilgai …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *