Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Ginant mokytojus.
Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse vienas iš mano oponentų nustebino klausimu: „kokią aš turiu teisę mokytojams reikalauti tokio aukšto atlyginimo, kaip bankininkams“? Remdamasis kažkokias tai tarptautiniais tyrimų duomenimis, ėmė įrodinėti, kad švietimo lygis Lietuvoje gerokai žemesnis, nei Afrikos šalyse. Ir, jo manymu, tai liudija, kad mūsų mokytojai neatlieka tinkamai savo pareigų. Taigi ir neturi ko reikalauti. O tuo labiau negalima lyginti jų pajamų su pajamomis finansiniame sektoriuje, kur produktyvumas gerokai aukštesnis.
Kol kas nesusipažinau su paminėtais tyrimais apie švietimo lygio vertinimus, kai tik gausiu žadėtas oponento nuorodas – pakomentuosiu vėliau. Tačiau, tesą sakant, man papiktino paties klausimo formulavimas. Suprantama, kad kultūros ir švietimo atstovai neturi tokių galimybių, kaip finansinio sektoriaus specialistai, sukurti viską griaunančias finansines- ekonomines krizes, kurių pasekmes jaučiame ne vienus metus ir iki šiol. Tarp kitko, būtent jų veiklos dėka nukentėjo mokytojų pajamos 2009 metais, kai kovojant su krizės pasekmėmis, buvo drastiškai apkarpytos išlaidos švietimui.
Iš kur daugeliui žmonių kyla nenumaldomas noras pinigais vertinti tik akivaizdžią naudą? Gerbiu įvairių profesijų atstovus. Tačiau, mano įsitikinimu, mes liksime dvasinėje krizėje tol, kol nepripažinsime kad mokytojo darbas svarbesnis, nei visų kitų naudingų profesijų atstovų. O todėl ir atlygis už šį darbą turi būti gerokai didesnis.
Kodėl aš taip manau.
Kad nesikartočiau vardindamas argumentus, pateiksiu ištrauką iš savo interviu: „KARO APKASŲ TIESA ARBA KOKIA NAUDA LIETUVAI IŠ KULTŪROS.“, kurį publikavo žurnalistas Andrius Pylipauskas dar 2013 metais (su apgailestavimu pripažinkim, kad situacija nuo to laiko nepasikeitė). (http://www.tv3.lt/naujiena/758273/karo-apkasu-tiesa-arba-kokia-nauda-lietuvai-is-kulturos/1 )
„S. Lapėnas: Kol mokytojų atlyginimai nesusilygins su bankininkų gaunamu uždarbiu, kol kultūros srityje egzistuoja tokia pražūtinga tautos išlikimui ekonominė ir socialinė nelygybė, visos išgalvotos problemos „kultūrinio liberalizmo“ srityje neaktualios, bent jau šiuo metu mūsų šaliai.
- Pylipauskas: – O prie ko čia mokytojų atlyginimai? Bankininkas „varto“ didelius pinigus – jų didelės pajamos paaiškinamos didele atsakomybe ir įtaka. Ar galima lyginti su mokytojo darbo rezultatais kokioje nors vidurinėje mokykloje?
– Mokytojų atsakomybė ir įtakos laipsnis gerokai didesnis. Jie kuria mūsų ateitį. Jau šiandien jie deda pagrindus, tam kas lems mūsų šalies ateitį. Būtent jie yra priešakinėse pozicijose, kovojant už mūsų kultūros paveldo išsaugojimą. Be tokio didelio kasdieninio psichologinio krūvio, kuris tenka kiekvienam mokytojui, jam tenka patirti atsainų požiūrį iš „valdžios“ pusės, kai kaba eina apie žeminančiai mažą atlyginimų lygį.
– O kokia ekonominė jų darbo nauda? Kaip paskaičiuoti jų atnešamą naudą?
– Geras klausimas. Daug metų teko užsiimti investicijų pritraukimu į mūsų šalį. Ar žinote koks pats pelningiausias ir naudingiausias mūsų šaliai investuotojas?
– Na, koks nors turtingas dėdulė iš Europos ar Amerikos, kuris turi krūvą pinigų ir nežino ką su jais daryti. Tai jis ir ieško, kur investuoti…
– Klystate. Vienintelis pats svarbiausias kiekvienos šalies investuotojas bet kurioje valstybėje – jos pilietis. Ir tai ne metafora. Valstybė surenka šalies biudžetą dėka pajamų, kurios yra gaunamos nuo piliečių veiklos ir vartojimo. Kitų pajamų nėra, jei neturime naudingų iškasenų. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai dirba ar ne, per metus ne tik sumoka didelius mokesčius, paprasčiausiai pirkdamas prekes ar paslaugas, bet ir įtakoja naujų darbo vietų atsiradimą kitiems žmonėms: nuo bandelių kepėjo ir kirpėjo iki bankininko ar socialinės rūpybos darbuotojo.
Tai yra tiesioginės natūralios investicijos. Pervežkite šį žmogų į kitą šalį ir jis ten taps tos šalies investuotoju ir jo pinigai stiprins kitos šalies biudžetą ir svetimą ekonomiką. Būtent todėl šiuo metu tarp išsivysčiusių šalių vyksta kova dėl siekio prisikviesti darbingus ir kvalifikuotus emigrantus. Tai kova už žmogiškąjį kapitalą.
Jei turite norą, galite pasiskaičiuoti, kiek išleidžiate savo pragyvenimui, kiek sumokate mokesčių, gyvendami Lietuvoje – tai jūsų natūraliu būdu investuojami pinigai. Norite skaičių ir sumų – pasižiūrėkite kad ir į nevienareikšmį rodiklį kaip BVP, didelė jo dalis – mokytojų darbo rezultatas, mokant būsimus mokesčių mokėtojus. Būtent šie piliečiai savo veikla ir sukuria Lietuvos BVP.
Jūsų „turtingas dėdulė“ šiandien atvyko investuoti, bet niekas jam nesutrukdys rytoj ir išvažiuoti su tomis investicijomis. Šalies ekonomiką kuria piliečiai, o piliečių gebėjimą, profesionalumą išugdo mokytojai.
– Tai mes irgi galime atsivežti emigrantų iš kitų šalių. Tegu dirba pas mus. Apie tai gana daug kalba ir verslininkai ir politikai.
– Tai naivoki samprotavimai, nesuvokiant ekonomikos pagrindų ir nesuprantant emigracijos investicinės prigimties. Kai kam atrodo, kad patogu turėti paklusnius „vergus“ iš kitos šalies. Kurie ir valdžiai netrukdo daryti tai ką norės. Bet tai kvailas ir pavojingas įsitikinimas. Įsivaizduokite save tokiu migrantu iš atsilikusios šalies. Pas jus nėra jokių pilietinių jausmų ar ryšio su Lietuva, tik noras kuo daugiau uždirbti, kol turite tokią galimybę ir leidžia amžius.
Tarkime jūs norite dirbti kiemsargiu. Tai kur jums bus naudingiau dirbti tokį darbą? Šalyje, kur pastoviai vėluoja minimalūs atlyginimai kiemsargiams ir gatvių valytojams ar šalyje, kurioje už tokį patį darbą gausite gerokai didesnį atlygį? Nelaikykime imigrantų idiotais. Jų investicijos, gal ir ne tokios didelės kaip “turtingo dėdulės“, bet skaičiuoti jie moka ir gali palyginti sąlygas skirtingose šalyse.
Akivaizdu, kad valstybė, siekdama pritraukti investicijas, pirmoje eilėje tiesiog privalo pasirūpinti tinkamu investiciniu klimatu savo piliečiams. Svarbesnės užduoties Lietuvai šiandien nėra. Tai išgyvenimo klausimas.
– O jei atsivešime tokių, kurie to kol kas nesupranta?
– Abejoju ar jie taps geriausiais darbuotojais. Be to niekam ne paslaptis, kad tokius bandymus dažniausiai lydi nusikalstamumo augimas ir banditiškų grupuočių pagal nacionalinę prigimtį atsiradimas. Investuotojai tampa okupantais.
Galų gale reikia suvokti, kad taupymas kultūros ir švietimo srityse, vėliau ar anksčiau baigiasi didėjančiu poreikiu finansuoti teisėtvarką ir kalėjimus. Tai gana akivaizdu Lietuvoje.
– Tai kiekviena nesėkmė mokytojo darbe sąlygoja naują vietą kalėjime?
– Šiandien kai valdžia atvirai ignoruoja mokytojų problemas, ar galima iš jų reikalauti kokybiškai auklėti jaunuosius piliečius? Norėčiau pasižiūrėti kaip kokybiškai vykdytų savo pareigas bankininkas, gyvendamas tokiose sąlygose ir gaudamas tokį patį atlyginimą. O kur dar pastovios problemos su paaugliais ir jų tėvais…
– Gana, pas mus kultūrai pinigų skiriama labai daug. Jų net nėra kur dėti, todėl stovi nesuprantami kultūros paminklai – surūdiję vamzdžiai, kabliai. Negi dar norite daugiau tokių šedevrų?
– Sugrįžkime prie pirminės kultūros sąvokos. Lotyniškas žodis „cultura“ – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, tobulinimas, garbinimas. Jis kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio „colere“ – apgyvendinti, lavinti, gerbti. Pirmą kartą šis žodis paminėtas senosios Romos autoriaus Marko Porcijaus Katono traktate „De Agri Cultura“ apie žemdirbystę (160 metų iki Kristaus gimimo), kuriame autorius nurodo, kad svarbu ne tik išdirbti žemę, bet tai reikia daryti su meile ir su ypatingu dvasiniu nusiteikimu. Kitaip nebus gero derliaus.
Jūs pats atsakysite į savo klausimus, jei suvoksite, ko naudingo jus gali išmokyti jūsų nurodyti pavyzdžiai?
Nors šiandien kultūros sąvoka žymiai išplėsta, esmė lieka nepakitusi – išmokyti žmogų ne tik išgyventi šiame pasaulyje, bet ir teisingai naudotis egzistuojančiomis gėrybėmis. Šiandien svarbu neišvaistyti valstybės lėšų projektams, kuriuos gali finansuoti privatūs šaltiniai. Tautos išgyvenimui šiandien svarbiausiu prioritetu turi tapti kultūra, kaip kokybiško išsilavinimo sinonimas. Ir tai reikia daryti su meile savai šaliai.
– Bet ar tai jau taip svarbu, tuo labiau šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje šalia naujausių technologijų. Mokytojai vos spėja mokyti vaikus naudotis kompiuteriu. Kada gi puoselėti piliečio įgūdžius?
– Visa esmė mokymo ir lavinimo tiksluose. Tas pats Bilas Geitsas tapo turtingas ne todėl, kad kasdien žaidė kompiuteriu. Jis nuo 11 metų dėjo pastangas dirbti su kompiuteriu ir uždirbti. Tai esminis skirtumas mąstyme. Būtinas taikomasis mokymas. Auklėti ir auginti reikia ne vartotojus, o kūrėjus.
Europoje ir Amerikoje buvo atliekami tyrimai apie gerbūvio įtaką smegenų veiklos formavimuisi. Paaiškėjo, kad pinigų trūkumas, skurdas ne tik pražūtingai veikia vaiko vystymąsi, bet ir formuoja mąstymo tipą, kuris trukdo jam būti konkurencingu rinkoje. Jis pastoviai abejoja savo jėgomis, gyvena viena diena ir nepajėgus vertinti perspektyvą.
O dabar įsivaizduokite tokį vaiką, kuris augdamas, tampa būsimų kartų mokytoju. Skurdas gimdo skurdą. Tai svarbiausia priežastis, kodėl mokytojų darbas turėtų būti vertinamas aukščiausiai.
Tuo labiau tai turėtų būti vartotojiškoje visuomenėje, kurioje autoritetu laikomas tas kuris gali daugiau uždirbti. Valdžia su savo požiūriu į kultūrą, prilygindama mokytojus paslaugų teikėjams, demonstruoja negerą pavyzdį besimokantiems.
– Jūs pastoviai sujungiate kultūrą su švietimu. O kaip su kitomis kultūros išraiškomis?
– Kai talentingas kūrybingas žmogus išleidžia knygą, sukuria filmą, pastato spektaklį, jis taip pat perduoda savo patirtį kitiems ir tai irgi švietimas. Skirtumas tik pasiekiamumo laipsnyje. Dabar, tai kas vadinama populiaria kultūra, daugiau panašėja į verslą. Tai atsiliepia ir jos kokybei. Todėl tik mokytojai turi galimybę betarpiškai bendrauti su jaunąja karta. Nemokamas mokslas – tai vienintelis pasiekiamas žinių ir kultūros šaltinis kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo finansinių galimybių. Ir vietoje to, kad tai panaudotų pilietinės bendruomenės sukūrimui, valdžia jį ignoruoja.“
Visą interviu tekstą galite rasti:
Andrius Pylipauskas – KARO APKASŲ TIESA ARBA KOKIA NAUDA LIETUVAI IŠ KULTŪROS.
Antrasis interviu su tradiciniu liberalu Sauliumi Lapėnu. 2013 spalio 18
http://www.tv3.lt/naujiena/758273/karo-apkasu-tiesa-arba-kokia-nauda-lietuvai-is-kulturos/1
