NEUŽMIRŠKITE PRISISEGTI „NEUŽMIRŠTUOLES“ KOVO 11-ą. Trys datos – viena šventė, nes be sausio 13-os mes nešvęstume, nei vasario 16, nei kovo 11.

00_SL_Vas_16_for_WEB_expNesižaviu naujamadiškais ženkliukais ar gėlytėmis, nes tai niekada neprilygs ir nepakeis mūsų trispalvės ar valstybės herbo. Prisipažįstu, kad mane erzino ir glumino, kai kurių viešųjų ryšių „specialistų“ primestas siūlymas prisisegti popierines „neužmirštuoles“ visiems Laisvės gynėjų dienos renginių dalyviams. Tarsi mes visi praradome atmintį ir nesugebame tinkamai pagerbti savo didvyrių. Atmintimi nesiskundžiu. Ir lieka nesuprantama, kodėl ši „neužmirštuolė“ buvo siūloma tik sausio 13, o vasario 16 ir kovo 11 tapo „nebemadinga“? Kažkoks keistas ir nepagarbus valstybei ir jos piliečiams svarbiausių istorinių datų selekcionavimas.

Būkim nuoseklūs. Nejaugi savo didvyrius prisiminsime tik sausio mėnesį, o vasario ar kovo renginiuose užmiršim?

„MŪSIŠKIAI“ – “žali žmogeliukai”?

1918 metų vasario 16 d. Lietuva sukilo prieš vokiečių okupaciją. Nežiūrint į spaudimą ir okupantų represijas Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. (apie tai, esu rašęs straipsnyje: VALIA IR LAISVĖhttp://slapenas.lt/?p=3903 ).

Būtent dėl šio didvyriško mūsų patriotų poelgio – vokiečių imperinio elito akyse Lietuva ir lietuviai tapo „absoliučiu priešu“ daugeliui metų. Tuo metu buvo ne tik išreikšta mūsų teisė į laisvę, bet buvo sukurta Lietuvos Respublika TEISĖTU BŪDU ir BE GINKLUOTOS KOVOS. Negirdėtas atvejis pasaulinėje istorijoje!

Nuo to istorinio momento mes tapome žiaurios ir negailestingos ideologinės (ir ne tik ideologinės) kovos dalyviais, kuri tebevyksta ir šiomis dienomis. Lietuvos Respublikos priešai ne vieną kartą bandė įrodyti, kad mūsų žmonės neverti laisvės. Knygos, filmai, pranešimai, provokacijos – nuo A. Nevzorovo sovietinių falsifikatų su pavadinimu „MŪSIŠKIAI“ („НАШИ“) iki vakarų numylėtinio M. Gorbačiovo įvairiomis kalbomis išverstų „darbų“ daugiatūkstantinių tiražų ir t.t.

Tie kas skaito mano straipsnius, žino, kad net šių laikų amerikietiškuose animaciniuose filmuose ir serialuose pasitaiko pasityčiojimų iš mūsų Lietuvos istorijos. Jau nekalbant apie „mūsiškių“ kinematografininkų pastangas kurti abejotinos meninės vertės filmus su pavadinimu „Redirected. Už Lietuvą“ ir užimančius viršutines eilutes hit-reitinguose. (apie tai rašiau http://slapenas.lt/?p=2866 ).

Visa tai tampa primityvia propaganda skirta ne tik užsieniečiams. Jos tikslas mus pačius įtikinti, kad mes tokie esam. Jei dėl vyresnės kartos žmonių galima nesijaudinti, tai naujoms kartoms tikrai sunku susigaudyti sudėtinguose istoriniuose įvykiuose, dėl kurių kyla neaiškumų net patiems istorikams. Paaugliams, kartais  didesnę įtaką daro pop-kultūra arba internet-plepalai ir komentarai, kurie formuoja brutalaus ir buko lietuvio įvaizdį. Ir kai mes (ar mūsų palikuonys) patikėsim, kad pas mus nėra nieko švento, kad svarbiausia tik pasipinigauti, kad mumyse sutelktas visas pasaulio blogis – tuomet ir ateis laikas „Kremliaus žaliems žmogeliukams“.

Tačiau

Šiandien, žvelgiant į mūsų nepriklausomybės kelią, paženklintą trimis reikšmingomis Lietuvai datomis, galima pastebėti, kad lietuvių pasirinktas tradicinių liberalų metodas – civilizuotas beginklis pasipriešinimas (išrastas liberalų dar Senovės Romos laikais – apie tai rasite: http://slapenas.lt/?p=3626 ) pilnai save pateisino.

Spręskite patys:

1918 m. vasario 16 d. – Lietuvos Nepriklausomybės Aktas – TEISĖTAI (vadovaujantis tarptautinės teisėje pripažintu tautos apsisprendimo teisės principu)  ir BE GINKLŲ;

1990 m. kovo 11 d. –  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – TEISĖTAI (pasinaudojant sovietinės konstitucijos 72 str.) ir BE GINKLŲ;

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, Lietuvos valstybinė šventė. 1991 metais šią dieną įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos okupantams – TEISĖTAI ir BE GINKLŲ.

Visos šios trys datos – viena šventė. Visos šios trys datos tarpusavyje susijusios su „Nepriklausomybės Akto“ paskelbimu, atkūrimu ir apgynimu. Kiekvieną kartą buvo sprendžiamas mūsų visų nepriklausomybės ir laisvės likimas. Vienam iš šių įvykių, pakrypus netinkama linkme, vargu ar turėtume ką šiandien švęsti? Ir ypač reikšminga tapo 1991 metų sausio 13-a, kai piliečiai apgynė savo protėvių iškovotą ir atkurtą teisę į Lietuvos valstybę. Tai kodėl tapo įprasta šias datas atskirti vieną nuo kitos?

Ir man atrodo labai neteisinga, kad už šio šventinio šurmulio nesimato svarbiausio – tikro mūsų valstybės gyventojų aukų mąsto. Lietuvos Respublika per daugelį metų kovos už nepriklausomybę, dėl įvairių okupantų priespaudos patyrė milžinišką piliečių (nepriklausomai nuo tautybės) netektį – 1 155 600 žmonių.

Stasys Vaitiekūnas savo tyrimuose „Lietuvos gyventojai: Per du tūkstančius“ nurodo*:

Sovietinės okupacijos 1940 – 1941 metais – Lietuva neteko 161 000 savo piliečių;

Nacistinės okupacijos 1941 – 1945 metais – Lietuva neteko 464 600 savo piliečių (t.t. 200 000 piliečių tapo fašistinio holokausto aukomis);

Sovietinės okupacijos 1945 – 1953 metais – Lietuva prarado 530 000 savo piliečių.

Pridėkim prie šio sąrašo ir 1991 metų sausio mėnesio aukas.

Ar visiems pakaks „neužmirštuolių“?

 

Mes privalome atminti, kokia kaina yra sumokėta už mūsų laisvę. Privalome kasdien, gerbti save, savo protėvių, kovojusių prieš įvairius okupantus, istoriją. Protėvių, kurie kovojo už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Jei tai prisiminsime – tai jokia propaganda, jokie „žali žmogeliukai“ mums nebus baisūs, nei viduje, nei išorėje.

 

––

* – Vaitiekūnas, Stasys (2006). Lietuvos gyventojai: Per du tūkstantmečius (in Lithuanian). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ISBN 5-420-01585-4.

Tai pat žiūrėkite

LIETUVOS ISTORIJA SLEPIAMA?

Beveik detektyvinė istorija apie baimes ir savigarbos stoką valstybiniame lygyje. Nesenai vienas mano senas pažįstamas …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *