Auksinis liftas

Šalies vystymąsi, pažangą arba nuosmukį  įprasta vertinti remiantis bendrojo vidaus produkto pokyčiais. Tačiau šis visuotinai priimtas makroekonominis rodiklis nėra tinkamas socialinei gerovei, visuomenės bei aplinkos darnai ir žmonių laimei matuoti“. (Informacija apie gyvenimo kokybės rodiklius Lietuvoje. © Lietuvos statistikos departamentas. Vilnius, 2012 m. balandžio 20 d.)

Vardan nepriklausomos Lietuvos ateities, būtų neatleistina klaida manyti, kad nusikalstamumo augimas ir masinė socialiai aktyvių gyventojų emigracija į užsienį gali būti paaiškinama tik kaip pasaulinės krizės įtaka šalies ekonomikai. Šie du, iš pirmo žvilgsnio, sunkiai susiejami faktai byloja apie rimtas socializacijos problemas, apie augantį, nevaldomą ir pražūtingą šaliai destruktyvų socialinį mobilumą.

Socialinis mobilumas – socialiniai žmonių ar grupių pokyčiai, keičiantys jų visuomeninį statusą. Socialinis mobilumas gali būti apibūdinamas gerokai aukštesniu (socialiniu kilimu) arba gerokai žemesniu (socialine degradacija) pajamų lygiu ir visuomenine padėtimi.

Realiame gyvenime judėjimas socialiniais laiptais yra priimtų sprendimų ir atliktų veiksmų pasekmė. Abiturientas įstoja į institutą – tai žingsnis į viršų, ant aukštesnės socialinių laiptų pakopos. Aukštasis mokslas duoda šansą geriau apmokamam darbui ir sėmingesnei karjerai. Deja, bet lipti laiptais žemyn – gerokai lengiau. Užtenka padaryti nusikalstamą veiką.

Šalia viso to, dėl neapgalvotų šalies vyriausybės sprendimų ekonominėje politikoje, gali įvykti globalūs socialinių grupių ir sluoksnių statuso pokyčiai, kartais iššaukiantys visos visuomenės degradavimą.

Tarkime, Jūs save priskiriate vidutiniškai pasiturinčiam visuomenės sluoksniui: esate išsilavinęs, veiklus, socialiai aktyvus, turite darbą, už kurį gaunate pakankamą atlyginimą, kad galėtumėte save priskirti vidutiniam sluoksniui (tarkim, esate programuotojas). Regis, viskas būtų gerai, bet staiga pastebite gerokai išaugusias sąskaitas už buto komunalines paslaugas ir šildymą, o kartu su šiais poslinkiais – ir brangstančius būtiniausius produktus. Tokie kainų svyravimai aiškinami neišvengiamai augančiais mokesčiais ir infliacija, bet jums tai – menka paguoda. Ypač – jei viršininkas staiga ima ir sumažina gaunamą atlyginimą už darbą. Ko gero, kiltų minčių ieškoti geriau apmokamo darbo? Bet panaši situacija ir kitur. Visur auga bedarbystė. Ir tokios aplinkybės susiklosto ne tik jums…

Kol sąžiningai esate užsiiėmęs savo reikalais, ekonominė situacija šalyje keičiasi iš esmės, todėl vietos jūsų galimiems „manevrams“ tiesiog nelieka. Bet jūs nesiruošiate pasiduoti ir ryžtatės pradėti savo smulkųjį verslą. Pavyzdžiui, nusprendžiate pagal individualius užsakymus kurti kompiuterines programas.

Taigi, tam nereikia didelio biuro ar itin brangiai kainuojančių investicijų, nes turite žinias ir patirtį. Tačiau paaiškėja, kad to neužtenka, nes neturite santaupų, o bankas neduoda kredito. O pinigai reikalingi ne investicijoms, o tik tam, kad galėtumėte sumokėti registravimo ir visus kitus būtinus mokesčius (nors dar net nepradėjote ir, tuo labiau, nesate gavęs jokių pajamų). Jūs sutiktumėte visa tai apmokėti tada, kai gautumėte šiek tiek pajamų iš savo veiklos, bet negalite atmesti tikimybės, kad galimos rinkos paklausa jūsų siūlomoms paslaugoms bus neteisingai įvertinta… Susidūrus su tokia situacija, peršasi tik viena išvada: mokestinės politikos sugriežtinimas naikina smulkų verslą ir stumte stumia socialiai aktyvius žmones, nenorinčius susitaikyti su prarandamu socialiniu statusu, emigruoti ir ieškoti didesnio uždarbio.

Kaip ir kovoje su nusikalstamumu, taip ir su emigracija, pasaulis dar nieko nesugalvojo geriau už preventyvias priemones. Valdomas pozityvus socialinis mobilumas duoda galimybę suformuoti sklandžiai funkcionuojančius mechanizmus – „socialinius liftus“, kurie sudarytų galimybę kiekvienam realizuoti savo norus ir gebėjimus. Ne svetur, o savo gimtoje šalyje.

Kai visuomenė nebetiki, kad profesionalus, socialiai atsakingas elgesys ir sąžiningas darbas bus deramai įvertintas bei atlygintas, tai priveda gyventojus prie socialinės apatijos, pykčio proveržių ir nepasitikėjimo valdžia. Kai tokie „socialiniai liftai“ neveikia – atsiranda abejingumas rinkimams, įtampos visuomenėje, radikalios grupuotės, tarpnacionalinių santykių paaštrėjimas ir itin sparčiai auga nusikalstamumas. Ekonominiame gyvenime sugedęs „socialinis liftas“ iššaukia darbo našumo stagnaciją, šešėlinės ekonomikos augimą, inovacijų trūkumą ir žemą smulkaus ir vidutinio verslo aktyvumą.

Didžiausią įtaką ekonomikai daro pozityvios visuomenininės nuotaikos, bendros ateities pozityvus matymas. Jei šalyje normaliai veikia „socialiniai liftai“ – kiekvienas gyventojas turi tikrumo jausmą, kad esant  tokioms sąlygoms jis gali pasiekti sėkmę. Visuomenė tampa atvira ir jaučiasi socialiai pozityvi. Žmogus, gyvenantis tokioje visuomenėje įsitikinęs – JEI NORIU, GALIU. Tuo tarpu Gyvenantis uždaroje degraduojančioje visuomenėje, galvoja, – NENORIU IR NEGALIU (arba – jei darysiu, bus beviltiška; visur viską valdo „savi“ ir pan.)

Būtent dėl šios priežasties, ypač krizių periodais, ekonominės gerovės lygis ir stabilumas išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip JAV, pirmiausia vertinamas pagal turimų, veikiančių visuomenės sveikatą, socialinių mechanizmų efektyvumą. Taip vadinamas šalies „elitas“ pastoviai atnaujinamas ateinančiais „iš apačios“ (pavyzdžiui, net 14 JAV prezidentų (t.y. apie 48 proc.) buvo išeiviai iš neturtingų šeimų). O visuomenėje, esant galimybėms ir veikiant „socialiniams liftams“, išlieka tikėjimas socialiniu teisingumu ir noras pasiekti sėkmę. Gerai veikiantys „socialiniai liftai“ – sveikos visuomenės požymis.

Sergančioje, uždaroje visuomenėje efektyviausi socialinio augimo kanalai – švietimas ir smulkus verslas – nepamatuotai ir nepelnytai apribojamas. Nori pasivažinėti šiais „visuomeniniais socialiniais liftais“ – gauti aukštąjį išsilavinimą, pradėti verslą ir pan.? Eik į banką, gauk kreditą ir susimokėk. Ir niekas tau dar neduos jokių garantijų, kad liftas nestrigs ir nuveš tave į pageidaujamą aukštą, nes egzistuojanti sistema (švietimo, verslo, kultūros ir pan.) neatspindi realios rinkos…. Štai pavyzdžiui, visiems žinoma problema: daugeliui, baigusių aukštąsias mokyklas, itin sunku gauti darbą, nes įgyjamos žinios kartais būna nepakankamos konkurencingoje rinkoje ir darbdaviai nėra suinteresuoti priimti specialistus, neatitinkančius šiuolaikinio verslo reikalavimų.

Čia į pagalbą kaip tik ir galėtų ateiti smulkusis verslas. Studentas, mokymosi metu sukūręs net ir itin mažą įmonėlę, yra vertingesnis darbdaviui, nei jo bendrakursis, be jokios darbo patirties. Verslumas leidžia išvystyti valdymo įgūdžius, atsakomybę ir strateginį mąstymą. Be to, toks būdas leidžia, bent iš dalies, spręsti ir apmokėjimo už mokslą problemas.

Tačiau pats mažos įmonės kūrimo procesas ir jos apmokestinimas turi būti atitinkamas ne itin turtingų žmonių sluoksniui. Ir ne per kokias nors legvatas, o remiantis elementria ekonomine logika: kuo daugiau realiai dirbančių, tuo mažiau išlaikytinių, su ištiesta ranka, ir daugiau mokančių mokesčius; kuo daugiau pajamų, tuo daugiau šansų valstybei padengti šalies skolas.

Galima neabejoti: pritrauktas aktyvus jaunimas prie šalies vystymo neabejotinai paskatins inovacijas. Ar teko matyti, kad jaunimas vaikščiotų tik pramintais keliais ar takais?

Beje, jei visgi sudėtinga suprasti „socialinių liftų“ mechanizmą, pateiksiu pavyzdį iš šou verslo.

Tikriausiai matėte tokias ar panašias laidas kaip „Dvi minutės šlovės“, „Kelias į žvaigždes“ ir kitas, kuriose žmogus iš gatvės perklausų metu gali pademonstruoti savo talentą jį matantiems. Jei jo talentas suranda atgarsį jį vertinančių širdyse, tai dar vakar niekam nežinomas šiandien iš karto tampa įžymybe. Net jei negauna pagrindinio prizo, gali tikėtis naudingų sutarčių ateityje ir tęsti savo kūrybinę karjerą. Drįstu tikėti, kad jam ar jai neteko imti iš banko kredito, kad galėtų susimokėti už dalyvavimą panašiame konkurse. Nesėkmės atveju, tikiuosi, neprivalėjo apmokėti skolų ar dar kokių nors mokesčių susijusių su savo autorinių bei atlikėjų teisių apsauga ir panašiai. Galim baigti šią temą. Mums svarbiausia pati atrankos schema arba mmodelis.

Tik vidutinio, socialiai aktyvaus, sluoksnio išvystymas gali išspręsti ekonomikos modernizavimo ir socialinės sferos problemas. Tokio sluoksnio formavimo intensyvumas tiesiogiai susijęs su veikiančio paramos mechanizmo efektyvumu kiekvienam, norinčiam pasiekti savo asmeninę sėkmę. Tokiu efektyviu mechanizmu gali ir privalo tapti visiems prieinamas „socialinio lifto“ modelis, veikiantis visoje šalyje. Tai išryškintų, palaikytų ir užtikrintų žmones siekančius karjeros, nuo kurių intelekto ir aktyvumo priklauso inovatyvios Lietuvos vystimąsis.

P.S. Pabaigai – šiek tiek statistikos. Tiemas, kurie galvoja, kad tai, kas buvo pasakyta, mums vis dėlto neaktualu.

2007 m. iš Lietuvos emigravo – 13853 žmonės, o 2011 m. – 53863 *. Jei tokie tempai išliks, tai visa Lietuva gali “išvažiuoti” per 60 metų. Dar greičiau (per 38 m.) Lietuva ištuštės, jei pasiremsime vien 2010 m. išvykusiųjų – 83157 žmonių – skaičiumi.

 

Užregistruotos nusikalstamos veikos: 2007 m. – 73,7 tūkst., 2011 m. – 79,5 tūkst. ** Regis, mažėjant gyventojų skaičiui, nusikalstamumas taip pat turėtų mažėti. Deja, statistika rodo ką kita. Už kiekvieno šio skaičiaus konkretūs žmonės ir likimai tų, kurie neradę išeities ryžosi nusižengti įstatymui ir tuo pačiu nusileisti žemyn socialiniais laiptais.

 

Sparčiai didėja nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, skaičius: 2007 m. jų buvo 1724, 2011 m. – 2226.*** Suprantama, tai galima paaiškinti padidėjusiu teisėsaugos darbo efektyvumu, bet galima matyti ir šešėlinės ekonomikos įtaką. Tokia narkotikų platintojų ataka prieš tautos genofondą sudaro prielaidas įtrauktiems į šią neteisėtą veiklą, kristi socialiniais laiptais žemyn.

————

Šaltiniai:

* – „Lietuvos ekonominė ir socialinė raida 2012/03“. © Lietuvos statistikos departamentas.

** – http://www.vrm.lt/fileadmin/Image_Archive/IRD/Statistika/index2.phtml?id=198&idStat=13&metai=2012&menuo=4&regionas=0&id3=1

*** –

http://www.vrm.lt/fileadmin/Image_Archive/IRD/Statistika/index2.phtml?id=198&idStat=13&metai=2012&menuo=4&regionas=0&id3=5

Tai pat žiūrėkite

Į KOVĄ SU DEZINFORMACIJA! Kas kiša kiaulę Kanados ir Belgijos merams?

Akivaizdi ir trumpa tiriamosios žurnalistikos pamoka. Manęs kartais klausia, kodėl užsiimu tiriamąja žurnalistika – ilgai …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *