APGINKIM KOVO 11 (1 dalis) arba keletas žodžių, ginant kovo 11 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dieną

webPICT5141_1Kiekvieną dieną tampa vis akivaizdžiau, kad kyla poreikis ginti lietuvių norą švęsti tokias svarbias datas kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. Po formaliomis kalbomis šių švenčių metu vis labiau ryškėja Lietuvos priešų veidas.

Pastaraisiais metais žiniasklaidoje vis dažniau girdisi sutartinio choro balsai, kad pasaulis keičiasi – taigi valstybės suverenitetas, kaip ir nacionalinė valstybė, nacionalinės tradicijos ir net kalba, geografija ir geopolitika – tai praeities atgyvenos. Šia tema vis daugiau publikuojama informacijos apie pseudo tyrimus ir organizuojamas konferencijas. Stengiamasi mus įtikinti, kad nacionalinės Lietuvos tautos idėjos – tai kažkas neteisėta ir marginalu. Tai vyksta šalia „elito“ džiaugsmingų pastebėjimų, kad emigracijos srauto didėjimas liudija mūsų tautos „mobilumą“. Tarsi bandoma įteigti, kad tegul išvažiuoja patys aktyviausi ieškoti geresnio gyvenimo į kitas šalis, o mes čia kažkaip apsieisime be socialiai aktyvaus jaunimo ir be geresnio gyvenimo kūrimo. Kaip mėgo sakyti vienas diktatorius – „nėra žmogaus – nėra problemos“. Toliau auginsime valstybės skolą, „apipjaustysim“ biudžeto išlaidas ir be jokių problemų vedžiosim čia likusius ne itin socialiai aktyvius gyventojus už nosies.

Kai kas tai įsivaizduoja kaip progresą, naujus vėjus pasaulyje be sienų. Tik realybė ir istoriniai faktai liudija ką kitą. Nacionalinių vertybių praradimas, depolitizacija, kartu su masine emigracija visada veda prie to, kad valstybės teritorija tampa „niekieno žeme“, kurią labai greitai „privatizuoja“, neužmiršę savo nacionalinės savimonės kaimynai. Užtenka prisiminti keletą ryškių istorinių pavyzdžių, įvykusių ne taip toli nuo Lietuvos.

Pavyzdžiui, kas atsitiko Prūsijai? Daugelis girdėjo šį pavadinimą (lietuviškame folklore yra daug patarlių apie prūsus), tačiau vargu daugelis galėtų žemėlapyje parodyti buvusias šios valstybės ribas. Pirmas smūgis šiai valstybei smogtas būtent per nacionalinę kultūrą ir kalbą. Kryžiuočių ordinui 1230-1283 metais užkariavus prūsus, prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai kalbėję savo kalba, išnyko maždaug didžiojo maro metu apie XVIII a. pradžią, kada kiti prūsų palikuonys jau kalbėjo vietine Rytprūsių vokiečių kalbos tarme, o kita nutautėjusių prūsų dalis sudarė lietuvininkų ir mozūrų genties vėlesnę lenkų protestantišką mozūriečių etnografinę grupę, pietinėje Rytprūsių dalyje.

Ir kur dabar šie prūsai? Kalbama, kad šiuo metu senaisiais prūsais ar jų palikuonimis save laiko apie 1 mln. žmonių, gyvenančių daugiausia Vokietijoje ir Lenkijoje. (Kažkodėl šis liūdnas faktas man visada menasi, kai girdžiu iš politikų lūpų pasididžiavimo kupinus žodžius apie emigrantus tolimose šalyse, nešančius mūsų kultūros šviesą į kitas pasaulio tautas. Ko gero save panašiai guodė ir prūsai: „nunešim savo kultūros šviesą į Europą“.)

Neverta stebėtis tolimesniu Prūsijos likimu. Be nacionalinių šaknų, kaip ir be nacionalinės idėjos, ši šalis tapo žaisliuku, keičiama moneta didžiosios politikos rankose ir išnyko iš pasaulio žemėlapio.

Kitas pavyzdys dar išraiškingesnis – tai Krymas.

Scenarijus beveik toks pats – istoriškai ten gyvenusių žmonių ekonominė emigracija, nacionalinės kultūros ir kalbos sunaikinimas, o po to sekęs prievartinis ten likusių gyventojų pakeitimas kitų tautų atstovais, – su dar skaudesnėmis pasekmėmis vyko jau mūsų dienomis. Taip nesenai vykusiame referendume pasaulyje pripažinta nacijos teisę į apsisprendimą, putiniška Rusija pakeitė į „ten esančių gyventojų apsisprendimą“ atsiskirti nuo Ukrainos.

Ten per amžius gyvenusių Krymo totorių nuomonė nedomino, nes jei būtų sudominusi, tai rezultatas būtų visai kitas. Stebint kaip kito Krymo gyventojų nacionalinė sudėtis, galima matyti šios tragedijos etapus. Per pusantro šimto metų nuo 1783 iki 1944 metų Krymo totoriai pergyveno tris didžiausias demografines katastrofas.

Pirmiausia, po Krymo prijungimo prie Rusijos 1780 – 1790 metais, ekonominės emigracijos metu Krymo totorių skaičius sumažėjo keturis kartus. Antroji banga ekonominės emigracijos 1850 – 1860 metais –  buvusį Krymo totorių skaičių dar kartą sumažino. O po sovietinės deportacijos, prasidėjusios 1944 metais, praktiškai visi Krymo totoriai buvo iškeldinti.

Atsižvelgiant į tai, kad dar XVIII amžiaus pradžioje Krymo totorių Kryme gyveno 95,1 proc. nuo visų ten gyvenusių, galime įsitikinti kaip tai vyko šių skaičių pagalba:

1864 metais – liko tik 50,3 proc.;

1917 metais – buvo tik 29,4 proc.;

1939 metais – liko tik 19,4 proc.;

1944 metų pabaigoje – fiksuojamas 0,0 procentų.

 

Žvelgiant į šią liūdną statistiką, nenorom klausiu savęs ar stalinistinis režimas būtų lengvai sugebėjęs tai įgyvendinti, jei prieš tai nebūtų vykusi „savanoriška“ ten gyvenusių Krymo totorių ekonominė emigracija? Ir ar po tokių įvykių įmanoma atkurti nacionalinę valstybę? Juk kitos istorinės tėvynės Krymo totoriai neturi.

Aštuntame dešimtmetyje buvo prasidėjęs Krymo totorių sugrįžimas į savo istorinę tėvynę. Tačiau 2001 metų surašymo duomenimis, jų ten tebuvo ne daugiau 12 procentų, nuo viso gyventojų skaičiaus. Ir kuo toliau, tuo sunkiau atkurti teisingumą. Krymo totoriai aktyviai kovoja už savo tėvynės atkūrimą, tačiau mažai kas tiki tokia galimybe, bent jau artimiausiu metu.

Tiesa yra ir kitas mūsų laikų pavyzdys, kai tautai pavyko per didelius sunkumus ir praradimus atkurti savo valstybę – Izraelis. Ir nors šalia šio sunkaus proceso stebime pakankamai daug aštrių sudėtingų problemų ir aistros nerimsta, jau girdisi ketinimai suteikti Izraeliui nacionalinės valstybės statusą. *

Pagrindinė išvada – atiduoti teritoriją, atiduoti nacionalinę valstybę gerokai lengviau, nei ją susigražinti. O visos kalbos, kad nacionalinės valstybės laikas baigėsi, kad rūpesčius dėl šalies likimo galime kažkam perduoti, mūsų dienomis galime drąsiai įvardinti, kaip antivalstybinę propagandą.

Įsivaizduokite bent minutę, kokioje mes gyventume šalyje, jei Lietuvos tautos herojai, vokiškos okupacijos metu – vasario 16-tąją ir sovietinės okupacijos metais – kovo 11-tąją nebūtų padėję parašų po Lietuvos nepriklausomybę įtvirtinančiais dokumentais, o būtų svarstę taip, kaip šiuo metu naujai atsirandantys madingi mąstytojai?

            SU MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENTE! LINKIU VERTINTI TAI, KĄ TURIME, IR KOL DAR TURIME.

 

            P.S.: ar visada naudinga sekti mada?

Kol rašiau šį straipsnį, „The Telegraph” pranešė, kad kremliška liga perpiešti valstybių sienas, kaip kiaulių maro užkratas, kad ir lengva forma, bet jau pradeda plėstis Europoje. Šis leidinys informuoja, kad „Čekija pasirengusi atiduoti dalį savo teritorijos Lenkijai“. Pranešama, kad „Čekijos valdžia, siekdama palaikyti gerus santykius“ su Lenkija yra pasirengusi atiduoti ginčytinas šiaurės Moravijos ir Bohemijos teritorijas“.

Nežinau kokie ten žaidimai ir kokie motyvai lėmė keistą Čekijos valdžios apsisprendimą, tačiau puikiai suprantu vieno iš komentatorių pastabą: „Na prasideda!”

Kad negadinčiau šventinės nuotaikos kitų komentatorių necituosiu, tuo labiau, kad ten dažnai bandoma primesti nuomonę, jog dėl „gerų santykių išsaugojimo“ Lietuva turėtų palaikyti panašias „iniciatyvas“…

(The Telegraph. http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/europe/czechrepublic/11452364/Czech-Republic-to-hand-over-900-acres-of-territory-to-Poland-in-border-dispute.html)

* – Israel cabinet votes to enshrine ‘Jewish state’ in law

http://www.dailymail.co.uk/wires/afp/article-2846403/Israel-cabinet-votes-enshrine-Jewish-state-law.html

 „APGINKIME KOVO 11” (2 dalis)

Šis straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „RESPUBLIKA” 2015-03-13

ir http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/ziniasklaida/respublikos_redakcines_kolegijos_tribuna_nr65_apginkime_kovo_11aja/,coments.1#komentarai

RESPUBLIKA _pdf

Tai pat žiūrėkite

KSS-SL RINKIMŲ Į LR SEIMĄ NAUJIENLAIŠKIS NR.2

KSS-SL rinkiminio sąrašo Nr.10 RINKIMŲ AGITACIJA sukurta rinkimų kampanijos dalyvio platinimui neatlygintinai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *