Laikraščio „RESPUBLIKA” užduoti klausimai „Kaip Briuselyje priimami sprendimai?”

Spalio 24 d. Briuselyje įvyko menkai pastebėtas trišalis šiuo metu ES vadovaujančių aukščiausių politikų, darbdavių ir darbuotojų susitikimas, galintis turėti didelę reikšmę ateities Europos ekonomikai.

Susitikime dalyvavo ir keturios pagrindinės vienintelės, turinčios įstatyminę įtaką ES politikai, organizacijos, oficialiai atstovaujančios socialinių partnerių interesams: Europos profsąjungų konfederacija (ETUC), Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjunga (BUSINESSEUROPE), Europos amatų, mažų ir vidutinių įmonių asociacija (UEAPME) bei Europos darbdavių, teikiančių viešąsias paslaugas, centras (CEEP).

Apie šio susitikimo reikšmę bei būtinus pokyčius visos Europos ekonomikoje „Respublika” kalbėjosi su CEEP atstovu Sauliumi Lapėnu, dalyvavusiu šiame renginyje.

Savo tinklaraštyje po trišalio susitikimo teigėte, kad šiemet „ir darbdaviai, ir darbuotojai susivienijo už Europos ateitį prieš biurokratinį valdžios nerangumą”. Kuo pasireiškė ši vienybė?

– Pirmiausia noriu paaiškinti savo požiūrį. Manau, kad Lietuvoje gerokai pervertinama politikos ir politikų įtaka kuriant konkurencingą ekonomiką ir visuomenės gerovę. Be realios pilietinės bendruomenės vystymo ir stiprinimo, kontroliuojant valdžią visais lygmenimis, mes nesugebėsime sukurti išsivysčiusios ir nepriklausomos valstybės. Paprastai tariant, jei visuomenė neturi bendrų interesų arba ji nėra pasirengusi už tai kovoti, piliečiai tampa politinių grupių manipuliacijų įrankiais. Tai mus ne tik atitolina nuo demokratinių principų, bet ir pakerta geresnio gyvenimo siekius, nes skatinama korupcija ir savivalė visais valdžios lygmenimis.

Mums, savo šalies patriotams, kyla uždavinys ne tik suformuoti sąlygas aktyviam pilietinės bendruomenės veikimui, bet ir išmokti šiuo instrumentu naudotis veikiant konkrečią situaciją. Norint būti išgirstiems, būtina išmokti dialogo su valdžia būdų. Visuomenė per mažai informuojama apie šiuolaikiškus socialinius mechanizmus, kuriais sėkmingai naudojamasi kitose šalyse. Geriausias to pavyzdys, vienpusiškas visuomenės informavimas apie neseniai vykusį aukščiausio lygio ES socialinių partnerių susitikimą Briuselyje ekonomikos augimo ir užimtumo klausimais, kuriame teko atstovauti pilietinės bendruomenės interesams. Skaitant paviršutiniškus pranešimus spaudai ir tai, ką šio renginio atidaryme pareiškė mūsų šalies prezidentė ir kiti aukščiausi ES pareigūnai, tampa visiškai neaišku, kokiu tikslu šie gerbiami žmonės buvo susirinkę. Jei tai buvo trišalis susitikimas, kodėl pateikiamas tik vykdomosios valdžios požiūris? Ar čia buvo dialogas? Su kuo?

Grįždamas prie klausimo noriu atkreipti dėmesį, kad publikacijose savo tinklalapyje apie šį susitikimą kalbu ne apie abstrakčias marginalines darbdavių ir darbuotojų socialines grupes, kurios „kažką kažkam” pasakė. Socialinių partnerių institutas vienija keturias nepriklausomas ir nepartines organizacijas jau daugiau kaip pusšimtį metų, jų įtaka ir statusas įtvirtintas ES įstatymais. Tai ypač vertinga patirtis mūsų šaliai, jei nenorime likti autsaideriai ir turime ambicijų būti aktyvūs šiuolaikinių procesų dalyviai.

– Darbdaviai ir darbuotojai savo laiške ES vadovybei teigia, kad „didėja skaičius įmonių, ypač tarp mažų ir vidutinių, kurios neturi galimybės gauti finansavimo savo investicijoms įgyvendinti”. Jeigu tai tiesa, kodėl taip atsitiko?

– Po finansų krizės finansų struktūroms gelbėti buvo panaudotos realios ekonomikos apyvartinės lėšos, o tai nulėmė ekonominės situacijos pablogėjimą. Šiuo metu, akivaizdu, pačios finansų struktūros abejoja, ar krizė įveikta, ir neskuba teikti kreditų realios ekonomikos įmonėms. Tai gresia įmonių bankrotais ir darbo vietų nykimu. Pagalba galėtų būti suteikiama per valstybinius užsakymus, bet jie dažniausiai atitenka stambioms kompanijoms arba monopoliniam verslui. Todėl tai sunkiai pasiekiamas finansavimo šaltinis smulkiajam ir vidutiniam verslui.

Pabandysiu tai paaiškinti kaip galima paprasčiau. Kaip žinote, ekonomikos pagrindinis uždavinys – tenkinti žmonių poreikius ribotų išteklių sąlygomis. Įsivaizduokime pasaulinius resursus karvės pavidalu – kasdien į rinką ji pateikia po kibirą pieno. Tai reali rinka ir reali ekonomika, kurioje veikia griežti gamtos dėsniai, susiję su realiais gamybos procesais. Kad parduotume šį pieną ir padalytume gautą pelną tarp visų šio proceso dalyvių, būtina finansų rinka. Šiuo atveju reali ekonomika turi gauti pakankamai resursų, būtinų ne tik karvės pašarams, bet ir visiems šio proceso dalyviams. Atrodo, gana paprasta: parduoti vieną kibirą pieno ir padalyti gautą pelną.

Tačiau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio finansų rinkos ėmė kurti finansų instrumentus, leidžiančius tą patį kibirą pieno parduoti keliems pirkėjams, kurie net nenorėjo jo įsigyti. Juos domino galimybė uždirbti iš teisių į šį pieną perpardavimo. Tai leido pardavinėti pieną, kurio dar nėra ir kuris dar tik bus ateityje. Tai neabejotinai suaktyvino finansų rinkas ir paskatino jų augimą. Pagal Pasaulinio banko atsiskaitymo statistinius duomenis, 1998 metais vidutinės paros derivatyvų (išvestinių finansinių priemonių) apyvarta (spekuliacinio kapitalo išraiška), tarp jų ir ateities sandoriai, sudarė apie 475 mlrd. dolerių, o 2007 metais – 2544 mlrd. dolerių. Tai reiškia, kad per dešimtmetį ši rinkos dalis išaugo 5,4 karto.

Atkreipiu dėmesį, kad gamintojai iš to daugiau neuždirbo. Visos papildomos pajamos liko finansų rinkose. Tačiau atsirado audringas finansų sektoriaus augimas, kuris gyvena pagal ypatingus dėsnius, neturinčius nieko bendro su realia ekonomika ir turėjo įtakos naujai investuotojų kartai. Dabar niekas nenori laukti, kol obelis duos vaisių, karvė pieno ar įmonės parduos pagamintą produkciją. Nesiskaitydami su realiais gamybos procesais visi nori gauti greitą pelną prisiimdami minimalią riziką.

Vienintelė nauda realiai ekonomikai buvo tai, kad padidėjęs pinigų kiekis skatino finansų struktūras ieškoti būdų jiems investuoti. Tai sudarė palankias sąlygas gauti kreditų. Žmonės ėmė gyventi geriau ir daugiau išleisdavo savo poreikiams, apie ką anksčiau galėdavo tik pasvajoti. Valstybės taip pat nevengė išlaidauti ir, užuot plėtojusios savo ekonomiką, biudžeto skyles lopė paskolomis. Čia verta prisiminti metaforą karvės, kurios padėtis nepasikeitė – ji, kaip davė kibirą pieno per dieną, taip duoda, kol yra pašarų ir tinkamos sąlygos. Besidžiaugdami augančia gerove apie tai visi primiršo, o kai prisiminė ir paaiškėjo, kad didžioji dalis finansų instrumentų nepagrįsti realia ekonomika, įvyko finansų krizė. Jai įveikti teko panaudoti realiai ekonomikai skirtus resursus.

Tačiau problema tapo sudėtingesnė, nes realiai ekonomikai ėmė kelti tokius pačius greito pelno reikalavimus, kaip ir finansų sektoriui. O tai prieštarauja gamtos dėsniams – negalima paspartinti bulvių augimo, net jei labai sutaupysi išlaidas trąšoms. Būtent tokią absurdišką „trąšų” taupymo logiką galima stebėti šiandien – kai kalbėdami apie verslo skatinimą vietoj investicijų į realią ekonomiką didiname mokesčius.

Tada ir prasideda eksperimentai su „globaliais taupymais”: o ką, jei sumažinsime pašarų kiekį arba melžėjų skaičių? Šiuo metu galime jau matyti, kaip finansų krizė perauga į realios ekonomikos krizę: įmonių bankrotai, nedarbo augimas. Ir vietoj realios ekonomikos skatinimo atsiranda siūlymų arba parduoti paskutinę karvę, arba produktyvių karvių ieškoti kitose pasaulio šalyse. Finansų sektorius neskuba duoti lėšų realiais ekonomikai vystyti. Kam investuoti, kai krizės sąlygomis gali uždirbti gerokai daugiau, kad ir iš valstybių skolinimosi.

Kuo daugiau giliniesi į šias problemas, tuo labiau imi suvokti, kad Lietuvos situacija būdinga ir kitoms šalims ir kad ką nors pakeisti galima tik bendromis pastangomis. Manome, kad nedarbas tik pas mus? Jis visur. Šiame trišaliame susitikime Briuselyje vienas iš pranešėjų netgi ironiškai siūlė eksportuoti bedarbius į Ameriką.

– Akivaizdu, kad minėto pareiškimo autoriai nepatenkinti tuo, kaip Briuselis tvarkėsi su finansų krize. Kokius konkrečių pasiūlymų jie galėtų pateikti? Ką reikėjo ir galbūt reikia daryti kitaip?

– Per penkerius kovos su krize metus socialiniai partneriai kartu su ES vadovybe parengė kompleksines priemones. Ekonomikai stimuliuoti buvo sukurti įvairūs socialiniai projektai ir iš dalies pradėti įgyvendinti. Realiai ekonomikai stiprinti buvo siūlomos įvairios priemonės nuo pakartotinos Europos industrializacijos iki finansų instrumentų investicinės rizikos faktoriams mažinti. Bet kai prasideda tokių projektų realizavimas, jie stabdomi ne tik dėl ES biurokratinių mechanizmų, bet ir šalyse partnerėse.

Tampa akivaizdūs mąstymo skirtumai tarp realios ekonomikos atstovų, kurie suvokdami padėties rimtumą bando bendromis pastangomis gelbėti Europą nuo katastrofos ir politinių struktūrų, kuriose ekonomistus gali suskaičiuoti pirštais, o ekonomikos suvokimas pasireiškia tik atgyvenusių skambių lozungų deklaravimu. Būtent tokioje situacijoje išauga pilietinių bendruomenių įtakos vietose reikšmė. Maža to, kad socialiniai partneriai spaudžia ES vadovybę iš viršaus, tokio spaudimo reikia ir šalyse narėse esančioms valdžios struktūroms. Tik bendromis pastangomis galima įveikti krizę. Pareiškimo tekste daug konkrečių pavyzdžių ir pasiūlymų, kurie liudija būtinumą imtis skubių priemonių gelbėjant Europos ekonomiką. To nepadarius dabar, kasdien vis sunkiau bus kontroliuoti situaciją ir teks gerokai daugiau sumokėti už ekonomikos atkūrimą.

Šiuo metu yra svarbu pereiti prie konkrečių veiksmų visos ES mastu: konsoliduoto finansų sektoriaus „apetitų” ir galimybių reglamentavimo, ryžtingo suvaržymų smulkiajam ir vidutiniam verslui panaikinimo ir efektyvesnių investicinio finansavimo modelių sukūrimo. Tik tokiu atveju galima tikėtis sukurti taip geidžiamas darbo vietas ir galimybę žmonėms dirbti, uždirbti ir auginti savo vaikus ES šalyse, o ne skatinti ieškoti galimybių tai daryti kitur.

– Darbuotojai ir darbdaviai bando ieškoti dialogo su centriniu Briuselio aparatu, tačiau galbūt yra efektyvesnis būdas, pavyzdžiui, veikti per savo nacionalines vyriausybes?

– Geriausias rezultatas galėtų būti pasiekiamas, jei būtų dirbama abiem kryptimis – tie iš „viršaus”, tiek iš „apačios”. Dirbant nacionaliniu lygmeniu negali padaryti tai, ką privalo spręsti europinės valdžios struktūros. ES lygmeniu vykstantis dialogas tarp socialinių partnerių turi įstatymų pagrindą ir valdžia prieš priimdama svarbius įstatymus privalo aptarti galimas pasekmes su socialiniais partneriais, o nacionaliniu lygiu tai veikia ne visose šalyse. Pavyzdžiui, pas mus vis dar priimami įstatymai, neatsižvelgiant į pilietinės bendruomenės interesus. O paskui prasideda nevykusių pasekmių visuomenėje svarstymai. Tai neefektyvu.

Kai vietinės valdžios kelia mokesčius ar mažina darbo užmokesčius, dažniausiai tai motyvuoja ES reikalavimais iš Briuselio. Todėl ir ėmiausi studijuoti, kokiu būdu priimami sprendimai ES. Mane domino, kokiu būdu pilietinė bendruomenė gali teisiniu pagrindu daryti įtaką ES struktūrų priimamiems sprendimams, t.y. be mitingų gatvėse ar protesto akcijų.

Pasirodo, kad gali. Tik Lietuvoje tai mažai ką domina. Kartais sunku suvokti, kodėl taip yra – ar dėl tingėjimo ar dėl bukumo. Tapo įprasta inkšti ir guostis dėl tariamo spaudimo iš ES arba bėgti garvežio priekyje, skubant pasirašinėti sutartis, dorai jų net neperskaičius. Periodiškai išsiunčiame savo atstovus į ES Parlamentą, kaip į kosmosą kosmonautus, ir net nesitikime kokių nors rezultatų.

– Ką įrodo faktas, kad, atrodytų, dvi nesutaikomos socialinės grupės – darbdaviai ir darbuotojai – kalba vienu balsu? Be to, užsiminėte, kad visi jie drauge ruošiasi streikuoti, jeigu nebus išgirsti. Kas tuomet – chaosas ir anarchija?

– Chaoso ir anarchijos tikrai nebus. Streikavo tik graikai, kurie apie tokius ketinimus ir užsiminė trišaliame susitikime. Mažas uždarbis, nedarbas ir mokesčių augimas, darbo jėgos emigracija – tai bendros problemos visiems visuomenės sluoksniams. Globalios ekonomikos ir globalių krizių sąlygomis kvaila tikėtis pasislėpti nuo problemų kokioje nors šalyje. Ką reikės daryti, kai tokių šalių skaičius sumažės iki nulio? Emigruoti iš Žemės? Kuo greičiau suvoksime, kad Lietuva ir yra ta žemė ir mūsų namai, už kurią atsako ne ES ar mūsų valdžia, o mes patys, kiekvienas iš mūsų, tuo greičiau išmoksime girdėti vienas kitą.

Primityvus ir netoliaregiškas požiūris, kad darbdavys suinteresuotas kuo mažiau sumokėti už darbą, o darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir gauti kuo didesnę algą, paneigiamas bendru abiem pusėms noru daugiau uždirbti. Jei darbuotojas uždirbs skatikus, jis nebus aktyvus prekių ir paslaugų vartotojas, o tai reiškia nuostolius ir darbdaviams, siekiantiems gauti pelno iš pagamintų prekių ar paslaugų realizavimo toje pačioje rinkoje. Ratas užsidaro ir išeitį iš šio rato galima rasti tik konsensuso pagrindu, priimant bendrus sprendimus, naudingus ekonomikos augimui.

Jei yra noras išspręsti problemą, protingi žmonės derybų būdu suranda kompromisus ir suvienija pastangas siekdami bendro tikslo. Juo labiau krizės sąlygomis. Ir tik kvailiai net per gaisrą valandų valandas aiškinsis, kas vis dėlto turi atnešti kibirą vandens.

—————————————————————————————————————————

Publikuota:

laikraštyje „RESPUBLIKA”

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/pasaulio_politika/darbdaviai_tuoj_streikuos_su_darbuotojais/

 

ir www.respublika.lt portale

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/kaip_briuselyje_priimami_sprendimai/

2013 lapkričio mėn. 08 d. 10:30:19

 

„Respublikos” leidiniai”, Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net

Tai pat žiūrėkite

KSS-SL RINKIMŲ Į LR SEIMĄ NAUJIENLAIŠKIS NR.2

KSS-SL rinkiminio sąrašo Nr.10 RINKIMŲ AGITACIJA sukurta rinkimų kampanijos dalyvio platinimui neatlygintinai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *