PAVOJINGI MITAI APIE EURO ĮVEDIMĄ. Įstatymų nežinojimas ar aplaidumas?

                        Manipuliavimas faktais

Vienas iš „nepaneigiamų“ argumentų, kuriuos pateikia referendumo dėl euro įvedimo Lietuvoje priešininkai yra teigimas, kad anksčiau vykęs referendumas dėl stojimo į ES įpareigoja mus pakeisti litą euru.

Tai numato ir stojimo į ES sutartis 2004 metais, kurioje mes įsipareigojame įvesti bendrą valiutą.

Tai gana įtikinama, tačiau negali būti laikoma argumentu.

Šiame dokumente iš tiesų yra toks įsipareigojimas, tačiau nieko nekalbama apie prievolę Lietuvai sumokėti įnašą į Europos stabilizavimo mechanizmo fondą (toliau – ESM fondas), kuris pradėjo funkcionuoti nuo 2012 metų. Taip pat niekur nepaminėtas ir šio įnašo dydis į fondą, kurio tuo metu net nebuvo. Tokiu būdu galime konstatuoti, kad nuo to momento, kai Lietuvos žmonės sutiko įstoti į ES, iki dabar iš esmės pasikeitė žaidimo taisyklės. Juk pasirašant bet kurią sutartį, kai viena iš šalių sava valia pakeičia ar papildo susitarimo sąlygas, kita šalis turi teisę peržiūrėti savo įsipareigojimus.

Tarkim Jūs pasirašėte sutartį, ketindami pirkti namą, tačiau paskutiniu momentu, pardavėjas padidino kainą kelis kartus ir remdamasis anksčiau sudaryta sutartimi reikalauja sumokėti. Jūs asmeniškai sutiktumėte? Akivaizdu, kad ne – Jūs nutrauksite sutartį, o jei dėl kokių nors priežasčių (pvz. politinių) tai padaryti neįmanoma, tai bent jau pasistengsite išdėstyti šios sumos sumokėjimą ilgesniam laikotarpiui. Kas žino, kaip dar gali pasikeisti situacija ir ar pardavėjas neiškels dar kokių nors „neįvykdomų“ sąlygų?

Šį akivaizdų faktą patvirtina Europos politikos tyrimų centro Briuselio ekspertas Piotras Maciejus Kaczynskis*: „Dėl euro įvedimo yra manevro laisvės, nes Sutartis nesako, kada reikia prisijungti. Ji tik sako, kad Lietuva turi teisinį įsipareigojimą prisijungti. Sąlygos stojimui į euro zoną pasikeitė. Sutartyje kalbama apie Mastrichto kriterijus, Stabilumo ir augimo paktą. Bet Stabilumo ir augimo pakte yra rimtų pataisų (…), smarkiai keičiamas valdymas, tai daro įtaką nacionalinių biudžetų priėmimui. Todėl yra tiesios sakant, kad pasikeitus taisyklėms, reikia persvarstyti iš naujo”.

Tiesa ir tai, kad ekspertas, nežiūrint į sveiką nuovoką, mums siūlo nekreipti dėmesio į Lenkiją ir skubiai įsivesti eurą. Tuo pačiu pateikia kitą ne mažiau populiarų argumentą: „jūsų valiuta susieta su euru, todėl nėra prasmės būti už euro zonos ribų – prisiimate visus kaštus dėl to, kad esate pririšti, bet negaunate naudos, kuri būtų būnant euro zonoje”.

Gal mes ir turime kažkokių nuostolių dėl šio prisirišimo, bet nemokame ir neprivalome mokėti jokių įnašų į ESM fondą. Mūsų niekas negali priversti tapti skolininkais iki gyvos galvos, tol kol gyvuos litas. Nuo to momento kai bus įvestas euras, mūsų biudžetas ne tik patirs nuostolius dėl prisirišimo prie euro, bet ir dėl gigantiškų įmokų tik tam, kad galėtume naudotis bendrąja valiuta.

O iš kitos pusės, mes turime galimybę manevruoti. Bet kuriuo metu mes galime atrišti litą nuo euro ir prisirišti prie aukso kainos. Visos eilės ekspertų nuomone, tai sudarytų palankias sąlygas ekonomikos vystymuisi.

Verta neužmiršti, kad nėra paties mechanizmo kaip galima būtų atsisakyti euro be išėjimo iš ES ir jei pagilėtų krizė, tai sugrįžti prie lito būtų įmanoma tik po itin skausmingų politinių pokyčių.

Žala šalies biudžetui dėl euro įvedimo

Biudžetas formuojamas iš mokesčių mokėtojų sumokamų mokesčių. Bet kokie įsipareigojimai skolinantis gula ant šių mokesčių mokėtojų, Lietuvos piliečių. Dalyvavimas ESM fonde yra vienas iš tokių atvejų kai prisiimama skola visam likusiam gyvenimui. Žmonės ne tik turi teisę žinoti, kokią naštą ant žmonių žada uždėti Vyriausybė, bet ir išsakyti savo nuomonę referendume – ar jie pasirengę mokėti už euro įvedimą pagal tokias sąlygas.

Savo buvusiame straipsnyje „Kokia euro kaina Lietuvai“ jau esu pateikęs pavyzdžius su kokiais sunkumais susiduria netgi išsivysčiusios šalys mokėdamos tokius įnašus į ESM fondą. Būtinumas mokėti tokius įnašus, veda prie pastovaus skolinimosi ir valstybinės skolos didinimo vien tik už tai kad galėtų naudotis euru ir tai dar labiau pagilina krizines sąlygas šiose šalyse.

Žiniasklaidoje įvairiuose pranešimuose mirga nuomonė, kad skola ESM fondui gali siekti 800 mln. eurų. Nors ir ši suma nemenka ir jei ją turėtume, tai suteiktų galimybę atkurti sumažintus atlyginimus, grąžinti pensijas, sustiprinti šalies ekonomiką. Tačiau svarbiausia, neaišku, iš kur šie paslaptingai sumažinti skaičiai.

Gana remtis nuomonėmis – pasinaudokim faktais, kurie publikuoti Estijos Vyriausybės (www.valitsus.ee/en) tinklalapyje. Ten pateikta gana detali informacija ne tik apie ESM fondo veiklą, apie Estijos įnašus bei šių įnašų mokėjimo tvarką, bet ir apie “juodąjį scenarijų”.

Kaip ir kiti tarptautiniai skaičiavimai, įmoka ESM fondui priklausoma nuo BVP dydžio šalyje. Įmokos į ESM fondą padalinamos į dalis – būtinoji įmoka (įnešamas kapitalas) ir rezervinė (išieškomas kapitalas), kurį Estija įsipareigoja išmokėti, jei kuri nors iš kitų ES šalių pateks į krizę (Graikija, Ispanija ar visos iš karto) ir ESM fondo akcijų vertė ims kristi.

Nenorom kyla mintis, kad mažai tikėtina jog kažkuri šalis, esant tokiai situacijai, turės „laisvų“ pinigų tokiai išmokai, tuo labiau jei krizė tokiu atveju tik padidės. Tačiau tai jau Estijos reikalas, jei jie su tuo sutiko, tai gal turi kažkokius rezervus…

Mus svarbiausia yra suvokti, kad išmokos nors padalinamos dalimis laike (praėjus 15 dienų po sutarties pasirašymo, po “laikinojo korekcinio periodo” ir t.t.) – tai nekeičia esmės – šalis prisiima įsipareigojimą iki gyvos galvos išmokėti numatytą suma, šiam fondui pareikalavus, nepriklausomai nuo politinės ar ekonominės situacijos šalyje. Praktiškai tai reiškia, kad euro valiuta gali ir nebeegzistuoti, tačiau skolą fondui teks sumokėti. ESM fondas savo veikloje išleidžia akcijas ir jas superkantys akcininkai (pvz. Europietiški pensijų fondai) teisėtai pareikalaus įmokų sugražinimo.

Tarp kitko, tokia verslo schema labai primena šunį bandantį įkasti sau į uodegą arba… Tačiau šio fondo veiklos analizę palikime ateičiai.

Kur kas svarbesnis faktas, kad maža Estija pasirašė įsipareigojimą ESM fondui sumokėti 1,79 mlrd. eurų. Ir tai faktas, o ne kažkieno nuomonė.

Tai kas gali patikėti, kad mes turėdami dvigubai didesnį BVP, nei Estija, mokėsime du* kartus mažiau – tik 0,8 mlrd. eurų? Susidaro toks įspūdis, kad tie, kas mus bando įtikinti arba nekompetentingi arba nesinaudoja elementaria logika. Paprasčiausias paskaičiavimas rodo, kad vien tik už teisę atsisakyti lito, Lietuvos skola be jokio juntamo teigiamo poveikio ekonomikai išaugs iki 4 mlrd. euro. Juk reikės iš kažkur juos paimti, kad sumokėtume? Vėl didinti valstybės skolą ir mokėti palūkanas? Didinti mokesčius?

 

Kam naudingas Euro įvedimas ir ar Lietuva turtingesnė už Angliją?

Suprantama, kad tie kurie bent kiek suvokia finansinės rinkos veikimą ir prekybą įvairių fondų akcijomis jau gali nuspėti, kad pastovus euro įvedimas skirtingose šalyse yra naudingas pačiam ESM fondui. Bet vis dėlto, gal yra kokia nors nauda ir šalims, kurios įsiveda eurą?

                      Jei Jūs, kaip ir aš, bandysite surasti kokius nors rimtesnius tyrimus šia tema, tai nustebsite. Praktiškai visose publikacijose, kurias man teko matyti, remiamasi ne ekonominiais tyrimais, o nuomonėmis arba nuomonėmis apie kitų nuomones. Nesiginčysiu, populizmas (vox populi – liaudies balsas) šiandien madingas, ypač kai atitinka „elito“ norus. Ir vis dėlto norisi svaresnių įrodymų.

Vienintelė šalis kuri atliko analizę (testavimą) kaip euro įvedimas atsilieps šaliai buvo Didžioji Britanija. Būtent vadovaujantis liberaliu pragmatizmu šį klausimą nagrinėjo Jungtinės Karalystės Vyriausybė ir pavedė tyrimą atlikti savo Finansų ministerijai.

1997 metų spalio mėnesį buvo priimtas sprendimas atidėti euro įvedimą, nes nepavyko nustatyti pakankamai akivaizdžios naudos šalies ekonomikai. Vyriausybė atidėjo šį klausimą penkeriems metams, su sąlyga, kad taps aiškūs atsakymai į iškeltus klausimus (taip vadinami penki Finansų ministerijos kriterijai):

1.- kaip artimai susijusi šalies ekonomika su euro zonos šalimis;

2.- ar bus užtikrintas pakankamas ekonomikos lankstumas, adaptuojantis ir prisitaikant prie pasikeitimų;

3.- kaip perėjimas prie euro paveiks investicinį Didžiosios Britanijos klimatą;

4.- kaip šis sprendimas paveiks finansinių paslaugų sektorių ir rinką;

5.- kaip atsilieps perėjimas prie euro Didžiosios Britanijos gyventojų užimtumui.

Po gautų testavimo rezultatų analizės Jungtinės Karalystės Vyriausybė nusprendė, kad šalies ekonomika negali adekvačiai reaguoti į numanomus neigiamus reiškinius Europos valiutos sąjungoje, nes iš penkių kriterijų teigiami pokyčiai galimi tik pagal ketvirtą kriterijų – dėl finansinių paslaugų sektoriaus.

Po penkių metų „BBC“ publikacija 2003 birželio 10 dieną, kurioje ne tik kalbama apie liaudies referendumo būtinumą, bet ir apie testų rezultatus.**  

                      „Britanija „kol kas nepasirengusi“

                       „Aš visada sakiau, kad mes galime gauti liaudies pritarimą referendume, jei su mūsų ekonomika bus viskas tvarkoje. Kitais žodžiais tariant, mes galime patenkinti Didžiosios Britanijos liaudį“ – Gordonas Braunas, Didžiosios Britanijos finansų ministras.

Kalbėdamas prieš parlamento narius, Gordonas Braunas pareiškė, kad Didžioji Britanija kol kas nepasirengusi stoti į eurozoną.

Gordonas Braunas „iš principo“ už stojimą į euro zoną, tačiau su referendumu linkęs palaukti, nes Didžiojoje Britanijoje nepavyko sėkmingai atlikti būtinų ekonominių tyrimų, kuriuos ministras numatė dar 1997 metais. Pagal jo žodžius, iš penkių kriterijų reikalingų stojimui į euro zoną, netenkina keturių kriterijų rezultatai.

G.Braunas pasakė, kad Vyriausybė savo sprendimą priėmė remdamasi „pačia tiksliausia ir pilniausia ekonomikos analize šalyje, kuria kada nors yra vykdžiusi finansų ministerija“ ir pridėjo, kad toks sprendimas priimtas išskirtinai dėl  „nacionalinės ekonomikos interesų“. Jo žodžiais tariant, prieš priimant sprendimą, Vyriausybė ištyrė galimas pasekmes šalies ekonomikai, finansams, darbo ir nekilnojamo turto rinkoms.

Ir nuo to laiko, kai tik kalba pasisuka apie euro įvedimą, britai atsako – mes nepasirengę. Ir tai sakoma, kai finansiniam sektoriui, kuris Anglijoje užimą esminę paslaugų sektoriaus dalį ir kuriam pagal tyrimo rezultatus būtų naudingiausia turėti veikiantį eurą.

Leiskite paklausti, kiek Lietuvos bankų gaus naudą iš euro įvedimo? Ar mūsų finansų rinka išsivysčiusi iki tokio lygio, kad gaunamos įplaukos iš jų pelningos veiklos galėtų padengti įmokas į ESM fondą? Abejoju. Mokėti už šio sektoriaus papildomai gaunamą pelną teks mums su jumis, iš savo sumokamų mokesčių.

Todėl yra labai rimtas pretekstas pristabdyti Lietuvos ėjimą į euro zoną, kad nepadidėtų valstybinė skola, tuo metu kai krizė dar nėra pasibaigusi ir poreikis skolintis kitiems tikslams gali iškilti bet kada. Protingiausia laikytis Didžiosios Britanijos taktikos: „Lietuva kol kas nepasirengusi“. Ir pinigus sutaupysim ir ES reikalavimus atitiksim, nes juk neatsisakom euro.

Tuo labiau negalima teigti, kad Lietuva neįvesdama euro atrodys nevykusiai. Iš 28 ES šalių, euro valiuta įvesta tik 17-oje. Ar šioms šalims tai suteikė kokį nors ekonominį privalumą? Kaip bebūtų keista tik Vokietijoje buvo fiksuoti geri rezultatai, visose likusiose šalyse liguista situacija dėl krizės: Graikija, Kipras, Portugalija, Slovėnija, Ispanija, Airija ir net Italija su Prancūzija ir t.t. Iš kitos pusės, tos vienuolika šalių, kurios neskuba šios valiutos įsivesti arba kategoriškai nesutinka to padaryti demonstruoja stabilesnius ekonominius rezultatus: Jungtinė Karalystė, Danija, Švedija, Čekija, Lenkija. Ir tai visai nebloga kompanija.

                      Pabaigai

Kol buvo rengiamas straipsnis, spaudoje pasirodė jau kita, didesnė, bet vis dar tolima nuo tiesos suma, sumokama į ESM fondą – 2,46 mlrd. eurų už įstojimą į euro zoną. Prie visos pagarbos, manau, kad ši suma apima tik lengvatinį laikotarpį iš 12 metų apie ką ir buvo kalbama Estijos Vyriausybės internetiniame portale***. Pasibaigus lengvatiniam laikotarpiui suma automatiškai (be jokių papildomų derinimų su Vyriausybe) padidės iki standartinio reikalavimo. Estija iki 2023 metų turės 1,302 mlrd. eurų, o po to 1,79 mlrd. eurų skolą. Įsipareigojimai priimami šiuo metu, o skola lieka skola.

Jei kam atrodo, kad krizė baigėsi ir mažai tikėtina, kad kada nors teks sumokėti visą šią įsipareigojimų sumą, verta prisiminti, kad ESM fonde 700 mlrd. eurų, o tik Italijos ir Ispanijos bendras įsiskolinimas, pagal specialistų vertinimus siekia keturis kartus didesnę sumą.

Straipsnis buvo išspausdintas 2013 10 14  laikraštyje „Respublika”

ir publikuotas:   http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/su_euru_liksime_skolingi_iki_gyvos_galvos/

 

 

 

 

————-

* –

http://www.delfi.lt/verslas/verslas/briuselio-analitikas-lietuva-turi-manevro-laisve-del-euro.d?id=59028575)

** – http://www.bbc.co.uk/

*** – http://valitsus.ee/en/news/background-information/67992/about-establishing-the-european-stability-mechanism

Tai pat žiūrėkite

KSS-SL RINKIMŲ Į LR SEIMĄ NAUJIENLAIŠKIS NR.2

KSS-SL rinkiminio sąrašo Nr.10 RINKIMŲ AGITACIJA sukurta rinkimų kampanijos dalyvio platinimui neatlygintinai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *