KIEK EUROPOS LIETUVOJE?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) kvietimu teko dalyvauti gegužės 4 d. surengtoje tarptautinėje konferencijoje „TAUPYTI AR NETAUPYTI?“. Pagrindiniai klausimai ir diskusijų temos buvo susijusios su šiais klausimais:

  • Ar vien biudžeto konsolidavimo politika išgelbės Europą?
  • Ko Europa gali pasimokyti iš JAV ekonominės politikos klaidų?
  • Kiek „Europos“ galime iš tikrųjų leisti?
  • Kas paskatins ekonomiką?
  • Jaunimo nedarbas – daugiau valstybės įsikišimo ar laisvės?

Lektorius Razeen Sally (European Centre for International Political Economy) pateikė šiuos esminius pastebėjimus apie Singapūro ir Honkongo ekonomikos ir politikos laimėjimus, neigiamas ir teigiamas pamokas:

–       Šios šalys vengė dalyvavimo finansinėse spekuliacijose, neskubėjo skolintis tarptautinėse rinkose, todėl krizė jų nepalietė.

–       Rinkos dereguliavimas ir konkurencijos skatinimas davė akivaizdžius teigiamus rezultatus.

–       Sėkmingai pasinaudojo Europos patirtimi, nukopijuodami, bet atmesdami reguliavimo modelius.

–       Išlaikė mažus mokesčius ir palankias sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui.

–       Atsivėrė pasauliui ir tapo lyderiai.

„Honkongas ir Singapūras nėra laisvos rinkos rojus, tačiau arčiausiai priartėjo prie A.Smito ir M.Fridmano idėjų realizavimo“ – teigė Razeen Sally.

                      Nagrinėjant valstybinio reguliavimo ar dereguliavimo galimybes, Matt Kibbe (FreedomWorks, JAV) rėmėsi savo asmeninio gyvenimo, buvusioje labai neturtingoje Indianos valstijoje, patirtimi. Jo teigimu, Indiana iš visiškai prasiskolinusios valstijos, tapo klestinti ir turinti biudžeto perteklių, dėka dereguliavimo ir visos eilės funkcijų perdavimo privačiam sektoriui.

                      Apie jaunimo nedarbo problemas kalbėdamas Daniel J. Mitchell (Cato Institute, JAV) vaizdžiai pademonstravo minimalaus darbo užmokesčio nustatymo įtaką bedarbystės lygio augimui. Ypač tai skaudžiai atsiliepė jaunimo tarpe.

                      Pagrindinė visų pranešimų tema sena ir visiems žinoma tiesa: kuo mažiau valdžia reguliuoja rinkos santykius, kuo daugiau rūpinasi realia pagalba verslui ir piliečių verslumo skatinimu, tuo geresni rezultatai. Piliečiai iš tokių šalių masiškai neemigruoja.

Gaila, bet taip ir liko neaišku, į kam buvo nukreipta pagrindinė tema „Taupyti ar ne taupyti?“. Jei valdžiai – tai jos atstovų dalyvavimo nesijautė, o jei buitinės elektros vartotojams, tai atsakymas ir taip aiškus.

Labai paslaptingai skambėjo klausimas „Kiek „Europos“ galime iš tikrųjų leisti?“.

Panašus klausimas, gal ir prasmingas kokioje nors Azijos valstybėje. Negi mes ne Europoje? Stodami į ES mes prisiėmėme įsipareigojimus rūpintis valstybių bendrija ir tai turi pasireišti ne vergišku nuolankumu direktyvoms, bet ir aktyviu savo šalies nacionalinių ir savo piliečių interesų atstovavimu tarptautinėje arenoje.

Tik atviroje diskusijoje, argumentais pagrįsdami savo požiūrius į aktualias ekonomines problemas mes galime sustiprinti visą Europos Sąjungą. Laikas apsispręsti ko mes norime. Laikas išmokti naudotis veikiančiais instrumentais, o ne slėptis nuo jų: baikščiai nuolaidžiaujant visokiems iškrypimams ar vaikiškai bandant neleisti Europos į savo namus. Europa – mūsų namai.

                         Reikšmingų laimėjimų galėsim pasiekti tik tada, kai išmoksime patys juose tvarkytis.

Tai pat žiūrėkite

LIETUVOS ISTORIJA SLEPIAMA?

Beveik detektyvinė istorija apie baimes ir savigarbos stoką valstybiniame lygyje. Nesenai vienas mano senas pažįstamas …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *