NETIESIOGINIŲ MOKESČIŲ AUGIMAS PAVOJINGESNIS UŽ PROGRESINIŲ MOKESČIŲ MITĄ arba auksinis PVM pirkėjo akimis

 

„Šiandien valstybinių finansų praktika nukreipta į tai, kad kaip nors pergudrauti mokesčių mokėtoją: paimti iš jo daugiau, negu jis įtaria, ir įtikinti būtinomis išlaidomis, nes mokėti turės kažkas kitas“ – Friedrich A. von Hayek

Pradėkim nuo mito

„Štai įvesime progresinius mokesčius ir gyvenimas susitvarkys“ – mėgsta postringauti, baugindami tautą, valdžios atstovai. Gali net pasirodyti, kad uždėjus didesnius mokesčius ant dar bandančio išsilaikyti ir taip jau negausaus vidutiniškai pasiturinčių Lietuvos piliečių sluoksnio, ant šalies prapliups auksinis lietus.

Pirma, progresiniai mokesčiai faktiškai jau egzistuoja nuo to momento, kai buvo nustatytas neapmokestinamas pajamų minimumas, nuo kurio mokesčiai neskaičiuojami. Visai nesvarbu, kiek pakopų yra dvi ar trys – tai jau akivaizdi progresinio mokesčio išraiška.

Antra, mažai kas iš jų tiki, kad mokesčių prislėgtas smulkus ir vidutinis verslas, prieš ką ir nukreipti papildomi progresinių mokesčių laipteliai, sugebės pakankamai papildyti šalies biudžeto pajamas. Nėra mūsų šalyje tiek daug pasiturinčių žmonių. O ir tie esantys vargiai galėtų atitikti europietišką ar amerikietišką vidutiniškai pasiturinčių asmenų lygį.

Matyt priimtina, prisidengiant populistiniais lozungais apie progresinius mokesčius taip vadinamiems turčiams, lysti į eilinio piliečio kišenę ir atimti tai ką jis dar turi. Tuo pačiu atimant tėvynainiui galimybę išbristi iš skurdo lygio, atsistoti ant kojų ir gal net pradėti savo verslą.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM)

Už painaus pavadinimo slepiasi paprasta netiesioginių mokesčių surinkimo schema. Jūs mokate gamintojui PVM, kuris yra įskaičiuotas į visų Jūsų perkamų prekių ar komunalinių paslaugų kainą, o gamintojas gavęs iš Jūsų šiuos pinigus privalo atiduoti valstybei. Todėl šis mokestis ir vadinamas „netiesioginiu“ mokesčiu, kurį moka kiekvienas, o pardavėjas ar gamintojas jį tik perduoda (na, kartais ir neperduoda).

Skirtingai nuo tiesioginių mokesčių, kai moka tas kas ir atiduoda valstybei, jis yra paslėptas prekės vertėje ir nepakankamai akivaizdus.

Pavyzdžiui, visiems suvokiamas gyventojų pajamų mokestis. Jūs iš karto matote savo atlyginimo skirtumą tarp sumos „ant popieriaus“ ir to ką gaunate į rankas. Skirtumą, kurį iš Jūsų pasiima valstybė. Jei valstybė padidins šį mokestį, tai net ekonomikoje neišprusęs pilietis iš karto pajus skirtumą.

O dėka painaus PVM pavadinimo ir mokėjimo būdo, daugelį galima suklaidinti ir didinti šį mokestį be jokių išsamesnių paaiškinimų. Tuo labiau, kad be noro gauti daugiau pajamų vyriausybė neturi jokių racionalių ekonomiškai pagrįstų argumentų. Štai tada ir nuskamba sparnuotos frazės: „Kodėl brangsta prekės? Tai verslas tapo pernelyg godus“ – pareiškia vyriausybės atstovas, tarsi užmiršęs, kad išvakarėse pati valdžia pakėlė PVM tarifą nuo 18 iki 21 procento.

„Taip jiems ir reikia. Nereikėjo kelti kainų“ – teigia tie, kurie painiojasi tarp priežasties ir pasekmės ir juos palaikantys autoritetingi ekspertai, tvirtinantys tautai, kad jiems dar „neteko nagrinėti atvejo, kad dėl PVM lengvatos mažėtų kainos“. O po to atsiranda dar vienas oratorius, kuris pareiškia, kad nereikia daryti verslui nuolaidų ir reikia baigti su bet kokiomis lengvatomis. O koks nors Vardenis Pavardenis, gaunantis 1000 Lt atlyginimą, revoliucingai nusiteikęs pradeda trinti rankas: „Valio! Panaikinsim PVM lengvatas už šildymą – nubausim niekadėjus verslininkus!”

Pasižiūrėkim tokio Vardenio konkretų atvejį. Kaip gi atsiliepė jo asmeninėms pajamoms PVM lengvatos panaikinimas t.y. tarifo padidėjimas nuo 18 iki 21 proc. O kartu pamąstysime, ar įmanoma, kad tai neatsilieptų kainų augimui.

Sakykim, kad jis į per mėnesį rankas, po visų mokesčių sumokėjimo, gavo 800 Lt, tai per metus sudaro – 9600 Lt. Visus šiuos pinigus jis išleidžia parduotuvėje, įsigydamas pačias paprasčiausias ir būtiniausias maistui bei pragyvenimui prekes, kartu sumokėdamas dar vieną užslėptą netiesioginį mokestį – PVM. Nevarginsiu jūsų skaičiais, juos galite rasti straipsnio priede ir pereisiu iškart prie išvadų.

Kai PVM tarifas 18 proc. – pirkdamas būtiniausias prekes jis sumoka PVM už 1464 Lt/per metus.

Kai PVM tarifas 21 proc. – pirkdamas būtiniausias prekes jis sumoka PVM už 1666 Lt/per metus.

Padidinus PVM tarifą 3 proc., Vardenis prarado savo perkamosios galios daugiau nei už 200 Lt ir, žinoma, vartojo mažiau. Už prekes jis mokėjo brangiau, nes PVM apmoka galutinis pirkėjas, o pardavėjas su gamintoju atlieka tik tarpininko vaidmenį, valstybei surenkant PVM. Tokiu būdu pinigai buvo išimti iš realios ekonomikos ir nukreipti valstybinių poreikių tenkinimui.

Toks PVM tarifo didinimas atsiliepė prekybos įmonių apyvartai, nes jie negavo tų 200 Lt, kurie buvo Vardenio sumokėti už PVM. Naivu būtų tikėtis, kad prekybininkai su tuo taip lengvai susitaikytų ir nebandytų kelti kainų, siekami kompensuoti 200 Lt netekimą. Tokiu būdu atsiranda realus pretekstas Vardeniui būtinas prekes branginti, kad ir iki 400 Lt per metus, nes pati valstybė įjungė kainų kėlimo mechanizmą. Ir tai valstybės iždui lyg ir naudinga, nes nuo didesnių kainų – didesnės iš PVM gaunamos įplaukos. Tai ar verta tikėtis kainų mažėjimo už maistą, komunalinius patarnavimus, šildymą?

Jokių šansų laimėti

Kur slypi mokestinės politikos skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių? O gi požiūryje į apmokestinimo tikslą.  Išsivysčiusios šalys rūpinasi savo piliečių pajamų augimu, nes nuo to priklauso biudžeto pajamos. O besivystančios šalys kelia sau tikslą surinkti biudžetui būtinas lėšas bet kokia kaina, net savo piliečių gerbūvio ir ateities sąskaita. Būtent todėl, išsivysčiusiose šalyse 2/3 mokestinių pajamų sudaro tiesioginiai mokesčiai nuo sėkmingos piliečių veiklos. O besivystančiose šalyse 2/3 mokestinių pajamų sudaro netiesioginiai mokesčiai (PVM ir akcizai). Kol valdžia nespręs valstybės ekonomikos problemų, o bandys tik išspausti tai kas dar išspaudžiama, tai besivystančios šalys ir liks tame pačiame lygyje.

JAV apsieina be PVM

Verslūs amerikiečiai, kuriems bandė primesti PVM, iš karto pasiskaičiavo kuo gresia jiems šio mokesčio įvedimas ir tvirtai tam pasipriešino. Jie tai įvardino „nepagrįsta apmokestinimo sistema“.

Jie įvertino tai, kad įvedant PVM Europoje nuo 1960-ųjų metų iki mūsų dienų jis padidėjo nuo 5 iki 20 procentų. Toks tarifo šuolis per 50 metų verslo pasauliui nepriimtinas ir liudija apie pavojingą nestabilumą bei ekonomikos efektyvumo stoką.

Amerikos specialistai pastebėjo, kad Europos šalyse, dėka PVM, mokestinė našta išaugo daugiau kaip 40 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP). Toks aukštas apmokestinimo lygis išstumia privačias investicijas, stabdo ekonomikos augimą ir sukuria sąlygas chroniškai bedarbystei.

PVM – tai šventa.

Stodami į ES visos šalys, privalo pas save įvesti PVM. Bet šio mokesčio dydžiai, kiekvienoje šalyje nustatomi savarankiškai, vadovaujantis tik minimaliu apribojimu – pagrindinio mokesčio tarifas neturi būti mažesnis nei 15 proc. Lietuvoje šis mokestis yra 21 proc. Be to, tam tikroms prekėms ir paslaugoms Europos Sąjungoje leidžiamas lengvatinis tarifas, kuris negali būti mažesnis nei 5 proc.  O prekėms ir paslaugoms, teikiamoms mažiausiai apsaugotiems socialiniams gyventojų sluoksniams, naudojamas 0 proc. PVM tarifas. Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje 0 proc. tarifas taikomas visoms būtiniausioms maisto prekėms, vaistams, vaikų drabužiams ir t.t.

Kodėl taip daroma? Tokios lengvatos taikomos  daugelyje ES šalių, nes tai ne lengvata, o būtina korekcija ne itin suderintame PVM mechanizme, kuris dar tik testuojamas ir todėl būtina apsaugoti savo piliečius nuo galimų rizikų: masinės emigracijos bangos sukėlimo ar smulkaus verslo bankrotų, jei dėl kokių nors priežasčių iškiltų poreikis didinti pagrindinį PVM tarifą. Taip valstybė gina savo pagrindinius investuotojus – savo šalies piliečius.

PVM ir skolos

Tai kas verčia audringai didinti mokesčius kitose šalyse, prieštaraujant patriotiškumui ir sveikam protui? Kai nėra apgalvotos efektyvios ekonominės politikos, tai besivystančios šalys ima tarsi lenktyniauti, kas daugiau prisirinks skolų (o skolos padengiamos būsimų mokesčių sąskaita) ir padidins mokestinę naštą PVM pavidale. Skolos ir mokesčiai tiesiogiai susiję. Latvija ne per seniausiai buvo priversta padidinti PVM iki 22 proc. nes to pareikalavo kreditoriai. Šaliai teko taikytis prie Tarptautinio valiutos fondo (TVF) iškeltų sąlygų.

Tokiu būdu, valstybės piliečiai tampa nekompetentingos valdžios ir jų išlaidavimo įkaitais. Šiose lenktynėse biurokratui vis viena – vystosi ekonomika ar ne, yra dar likusių gyvų piliečių ar jau reikia atsivežti mokesčių mokėtojų iš kitų šalių. Taip šalys tampa „stebuklų laukais“, kuriuose nuo kiekvieno pirkėjo nuimamas PVM. Toks „stebuklų laukas“ duos pajamas net tada, kai neliks nė vieno lietuvio.

Ir tai dar ne viskas

PVM tarifo augimo tendencijos pastebimos atsilikusiose Europos Sąjungos šalyse įgauna grėsmingus dydžius. Vyriausybės nesugebančios užtikrinti efektyvios savo šalies ekonomikos vystymosi, virsta biurokratiniais PVM mokesčių melžimo aparatais iš mažiausiai pasiturinčių gyventojų sluoksnių. Net gaunantis 300 Lt pašalpą iš tikrųjų gauna tik 248 Lt, nes mokant už būtiniausias prekes automatiškai bus sumokamas ir PVM.

Bėda net ne tik tame, kad dėl to didėja šešėlinės ekonomikos dalis ir kontrabanda, naikinamas vidutiniškai pasiturintis gyventojų sluoksnis, smulkusis verslas, didėja priklausomybė nuo banko teikiamų kreditų. Svarbiausia, kad tai atsiliepia ir demografiniam tokių šalių stoviui ir vaikų sveikatai, nes tėvai vaikus maitina kuo pigesniais, taigi ne visada kokybiškais produktais.

Todėl yra tik viena išeitis – kuo skubiau nustatyti 0 proc. PVM tarifą pirmo būtinumo prekėms ir vaistams. Tik tokiu būdu mes sukursime sąlygas išsaugoti savo tautą ir savo valstybę, vardan ateities kartų. Tai svarbu padaryti kuo greičiau. Nes netoli laikas, kai mums pradės aiškinti, kad turime sekti Vengrijos pėdomis ir padidinti PVM tarifą iki 27 proc.

Tokiu atveju, 2041 Lt – suma, kurią per metus turėtų sumokėti  minėtas Vardenis, į rankas kas mėnesį gaudamas 800 Lt ir pirkdamas prekes parduotuvėje. Tai reiškia, kad realus jo atlyginimas taps 170 Lt mažesnis, t.t. nebe 800 Lt, o tik 630 Lt. Tikriausiai nuspėjate kiek tokiu atveju išaugs kainos?

P.S. „Tai neleistina! Tai neįmanoma! O kaip bus su mūsų mylimais Mastrichto kriterijais?“ – su siaubu sušuks apsišvietęs skaitytojas. Geras klausimas, bet apie tai sekantį kartą.

———————————————————————————————–

Priedas:

Kaip nustatyti kiek sumokame PVM, pirkdami prekes?

Paprasčiausias būdas pasižiūrėti į čekio apačioje nurodytas eilutes ir sumas. Bet jei norime sužinoti prieš perkant, teks pasinaudoti paprasta formule: padalinkite prekės ar paslaugos kainą iš 1,21 (kai PVM tarifas 21 proc.) ir gausite realią prekės ar paslaugos kainą be mokesčio.

O tiem kas nemėgsta formulių, siūlau žvilgterėti į paskaičiavimus, kiek PVM „paslepiama“ prekės kainoje, kai sumokame 100 Lt:

Kai PVM tarifas 15 proc. (minimumas nustatytas ES) – 13,04 Lt

Kai PVM tarifas 18 proc. (mokėjome dar neseniai) – 15,25 Lt

Kai PVM tarifas 21 proc. (mokame dabar) – 17,36 Lt

Kai PVM tarifas 27 proc. (jau moka Vengrijoje) – 21,26 Lt

Jei žinote kiek uždirbate per metus, galite lengvai suskaičiuoti kiek esate permokėję šio mokesčio, dėka to, kad pas mus ne minimalus europinis 15 proc. tarifas.

 

Tai pat žiūrėkite

Į KOVĄ SU DEZINFORMACIJA! Kas kiša kiaulę Kanados ir Belgijos merams?

Akivaizdi ir trumpa tiriamosios žurnalistikos pamoka. Manęs kartais klausia, kodėl užsiimu tiriamąja žurnalistika – ilgai …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *