AR KŪRĖJAS BUVO LIBERALAS?

Dažnai tenka susidurti su įvairiausiais mitais ir gandais apie liberalizmą. Tai, ko gero, dalinai liberalų kaltė, nes jie įsitikinę, kad ši filosofija ir judėjimas suprantamas bet kuriam ir be jokių paaiškinimų. Todėl neverta veltis į diskusijas visuomenei aktualiomis temomis. O tokia tema gali būti, pavyzdžiui, apie santykius tarp liberalizmo ir religijos.

Neseniai perskaičiau gerbiamo mokslų daktaro ir docento P. Aleksandravičiaus publikaciją  „Apie liberalizmo ir krikščionybės suderinamumą“. Puikus, pamokantis straipsnis, akivaizdžiai demonstruojantis kaip įnirtingai tveriami mitai apie liberalizmą net tarp jo gynėjų. Visas straipsnis remiasi klaidinga teze priešpastatant liberalizmo ir krikščionybės idėjas. Bet jokio prieštaravimo nėra, kaip ir nėra jokios prasmės dirbtinai bandyti tai suderinti. Dar daugiau, tarp šiuolaikinių politinių judėjimų sunku surasti krikščionybės sąjungininkų ar gynėjų, nuoseklesnių nei liberalai. Pačioje krikščionybėje yra vienas iš galingiausių šaltinių: dvasinis šiuolaikinio liberalizmo šaltinis.

Iš visų egzistuojančių partinių ideologijų (straipsnyje įvardintų partijų) tik liberalai nuosekliai laikosi nuomonės, kad kiekvienas žmogus turintis laisvą valią, geba priimti protingus sprendimus, ypač savo asmeniniame gyvenime. Tik liberalai laikosi nuostatos, kad neįmanoma dirbtinai „pagerinti“ asmens, slopinant jo valią ar vejant į kolūkius. Ir tai neprieštarauja religiniams požiūriams, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tai reiškia, kad viskas ko reikia jo vystymuisi, jau yra jame ir tai gali būti realizuojama, esant palankioms gyvenimo sąlygoms, jo darbu ir pastangomis.

Laisvos valios vertę gerai atskleidžia Adomo ir Ievos išvarymas iš Rojaus. Kodėl Kūrėjas, uždraudęs valgyti vaisius nuo medžio, neaptvėrė jo spygliuota viela ar kur nors nepaslėpė?

Atsakymas paprastas – žmogui duota laisvė rinktis ir laisva valia kur kas svarbiau, nei dirbtiniai apribojimai. Tai kokia prasmė bausti tuos, kurie neturi laisvo pasirinkimo ir kaip koks robotas tik vykdo įsakymus? Ar jūs bandytumėte bausti savo skrudintuvą ar šaldytuvą? Laisvė ir atsakomybė neatskiriami dalykai – ar gali būti kas dar liberaliau?

Kaip taisyklė, diskusijose apie liberalios filosofijos ir Bažnyčios santykius, išryškėja dvi klaidos.

Pirmasis suklydimas

Klaidinga – vertinti tam tikrus teiginius be istorinio konteksto.

Mes negalime vertinti kaip gyventume liberalizmo sąlygomis, nes dar nė vienoje šalyje liberalizmas nebuvo įgyvendintas pilna apimtimi. Bet žmonija turi karčią patirtį, kai kelis šimtmečius iš eilės praktiškai visa Europa  gyveno besąlygiškoje Bažnyčios įtakoje, kuri kontroliavo: bendrą šalių politiką, valdovus, teisėsaugą, ekonomiką, mokslą, mediciną, kultūrą ir net kiekvieno žmogaus gimimą ir mirtį. Tokia neregėta galybė turėjo virsti aukštos moralės ir visuotinės krikščioniškos meilės visuomene. Bet vietoje to, visoje Europoje suliepsnojo inkvizicijos laužai, kur buvo sudeginami ne tik kitaip galvojantys eretikai, bet ir mokslininkai, kaip Džordanas Bruno, ar savo šalies patriotai, kaip Žana Dark.

Net šiuolaikinė bažnyčia, pasmerkusi to meto inkvizitorius, kartu netiesiogiai pripažino liberalių judėjimų nuopelnus, kovoje už civilizuotą visuomenę, kurioje progresas moksle ir civilizacijoje grindžiamas kiekvieno žmogaus teise laisvai mąstyti laisvai rinktis pasaulėžiūrą.**

Antras suklydimas

Nekorektiška lyginti liberalizmą su Bažnyčia, tarsi jos būtų tarpusavyje priešiškos religinės organizacijos.

Tai – melas. Pakantumas bet kokiam tikėjimui, pagarba kitai nuomonei – fundamentalūs liberalizmo pasiekimai, kurie tapo ne tik liberalų savaimine dalimi, bet ir žmogaus teisių deklaracijos ir civilizuotos visuomenės norma.

Matyt čia prasminga būtų išklausyti požiūrius iš abiejų pusių.

Štai keletas citatų iš žinomo ekonomisto liberalaus mąstytojo Liudviko fon Mizeso knygos „Liberalizmas“.***

“Liberalizmas neturėjo jokio kito tikslo, kaip tik pakelti visų žmonių gerbūvio lygį, nepriklausomai nuo jų vidinių ar dvasinių poreikių. Jis nežada žmonėms laimės, o tik maksimaliai patenkinti tuos poreikius, kurie gali būti įgyvendinti dėka sąveikos su fiziniais dalykais…

… Ne dėl dvasinių gėrybių ignoravimo liberalizmas užsiima išskirtinai materialia žmogaus gerove, o iš įsitikinimo, kad patys aukščiausi ir giliausi dalykai žmoguje negali būti išoriškai reguliuojami. Dvasingumas negali ateiti pas žmogų iš išorės, o tik iš jo širdies gelmių. Liberalizmo tikslas – sukurti palankias išorines socialines ekonomines sąlygas kiekvieno  žmogaus gyvenimo vystymuisi, o ne kokią tai specialią grupę ar organizaciją.

… Liberalizmas apriboja savo dėmesį absoliučiai ir išskirtinai žemiškam gyvenimui ir žemiškiems siekiams. Religijos karalystė į šį pasaulį nepatenka. Tokiu būdu, liberalizmas ir religija galėtų egzistuoti šalia, be sąlyčio taškų. Tai, kad tam tikru istorijos periodu buvo lemta kilti konfliktui, nebuvo liberalizmo kaltė. Liberalizmas neperžengė savo sferos ribų ir nesibrovė religinio tikėjimo valdas. Nežiūrint to, jam teko susidurti su bažnyčia, kaip su politine jėga, bandančia reguliuoti priklausomai nuo savo pažiūrų, ne tik žmogaus santykius su Dangaus karalyste (dvasiniu pasauliu), bet ir žemiškus reikalus.

Eretikų deginimas, inkvizicijos persekiojimai, religiniai karai – visa tai šiandien jau istorija. Tačiau net jei šiandien laužų nėra, nepakantumo kitokioms pažiūroms kaip ir anksčiau pakankamai daug.

Liberalizmas, tarp kitko, pats turi būti nepakantus bet kokiam nepakantumui. Jei visų žmonių tarptautinį bendradarbiavimą laikysime socialinės evoliucijos tikslu, tai negalima leisti, kad taika būtų prarasta dėka fanatikų iš bet kurios pusės. Liberalizmas skelbia pakantumą bet kokiam tikėjimui ar mokymui ne dėl abejingumo šiems „aukščiausiems“ dalykams, o iš įsitikinimo tuo, kad taikos garantija visuomenės viduje yra aukščiau virš visko.  O tai reikalauja pakantumo įvairioms nuomonėms ir visoms religijoms.

Visuomenėje, besiremiančioje tarptautiniu bendradarbiavimu, religinėms organizacijoms turi būti atiduodama viskas, ką gera savo valia aukoja tikintieji. Tačiau ir žmonės su kitokia pasaulėžiūra turi būti apsaugoti nuo prievartos iš religinių organizacijų pusės.

Sunku suvokti, kokiu būdu šie liberalizmo principai gali išauginti tiek priešų tarp įvairiausių tikėjimų religingų žmonių. Jeigu liberalai neleidžia bažnyčiai primesti žmonėms savo tikėjimo savo jėgomis ar pasinaudojant valstybės įtakoje esančia jėga, tai tuo pačiu apgina tą pačią bažnyčią nuo to, kad kitos bažnyčios ar sektos per jėgą neverstų priimti žmonių jų tikėjimo. Net religiniai fanatikai priversti pripažinti, kad liberalizmas nieko neatima iš religijos, kas priklauso jos veiklos sferai.“***

Kaip matome, liberalizmas nepageidauja kištis į vidinius religijos reikalus. O kokios pozicijos laikosi kita pusė? Koks krikščionybės požiūris į bandymus ją įtraukti į žemiškus ginčus: ekonomiką ir politiką? Atsakymo ieškokime pirminiuose šaltiniuose.

Tikiuosi, visi atsimenate, kaip savo laiku įgaunantį populiarumą jauną sielų ganytoją pabandė sukompromituoti tradicinės vietinės religinės organizacijos atstovai. Tarsi bandydami jo išmintį, jo paklausė, ar reikia mokėti mokesčius Cezariui? – skausmingas klausimas romėnų pavergtai Judėjos provincijai. Atsakymas „taip“ jį diskredituotų prieš šios šalies patriotus ir tai būtų laikoma kaip priešgyniavimas Dievo valiai žinant, kad žydai save laiko Dievo išrinktąja tauta. Atsakymas „ne“ būtų laikomas kaip kvietimas nepaklusti ir būtų apkaltintas neramumų ar net sukilimo kurstymu. Būtent tada ir iškilo klausimas kaip turi sąveikauti pasaulietinė valdžia, ekonomika ir Krikščionybė. Visi atsimename Jėzaus Kristaus atsakymą: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas DievoDievui.“****

Šis paprastas atsakymas labai aiškiai atgraso bandančius supinti dvasines vertybes su žemiškomis.

Išvada

Kaip matome, tarp liberalizmo atstovų ir Krikščionybės nėra jokių prieštaravimų.

Kai kam gali pasirodyti, kad per daugelį metų diskusija šia tema nebeaktuali. Bet šiomis dienomis galime pastebėti kaip skausmingai vyksta religinių organizacijų kova prieš liberalios demokratijos plėtrą. Pavyzdžiui, Afganistane ir šalyse, kur religijos pagrindu sutelkti religinis Talibanas kovoja dėl valdžios ir bando diegti savo teisingumo suvokimą (pagal savo religinius įsitikinimus) žmonėms ir istoriniams paminklams (griaunamos bibliotekos, senieji architektūros paminklai, skulptūros ir t.t.) *****

Kova tęsiasi. Ir kol tebevyksta kova už kiekvieno žmogaus laisvę nuo bet kokios formos totalitarizmo apraiškų, tol liberalizmo idėjos nepraras savo aktualumo. Tuo labiau yra nusikalstama „prisigalvoti“ priešpriešų lygioje vietoje, propaguoti negatyvų požiūrį į liberalų judėjimą, skatinant aistras tarp tų, kurie ne itin daug ir išmano apie liberalizmą ir formuoja savo nuomonę pagal gandus ar spėjimus, ar pagal populistinius straipsnius.

Ir visai nesvarbu, ar savo laisvą valią tikėti laikote Kūrėjo dovana, kaip mus moko religija, ar tai kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, kaip teigia liberalai. Ar turime teisę atsisakyti nuo tokio neįkainuojamo gėrio?

 

* – P.Aleksandravičius. Apie liberalizmo ir krikščionybės suderinamumą (I). http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/paleksandravicius-apie-liberalizmo-ir-krikscionybes-suderinamuma-i.d?id=60510489

** – 1992 metais Popiežius Jonas Paulius II reabilitavo Galilėjų ir oficialiai pripažino, kad inkvizicija padarė klaidą, jėga privertusi išsižadėti Koperniko teorijos.

*** – Ludwig von Mises – Liberalism In The Classical Tradition. 1927

**** –  Evangelija pagal Luką 20:20-26

Dievas ir ciesorius

20 Jie patys ėmė Jėzų sekti ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį jo žodį, galėtų įskųsti jį vyresnybei ir perduoti valdytojui. 21 Taigi jie klausė jį: „Mokytojau, mes žinome, kad tu teisingai kalbi ir mokai. Tu nepaisai žmonių laipsnių, bet mokai Dievo kelio, paisydamas teisybės. 22 Pasakyk, ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ 23 Matydamas jų klastą, Jėzus tarė jiems: 24 „Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ 25 Tada jis tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo Dievui.“ 26 Taip jiems nepavyko žmonių akivaizdoje sugauti jo kalboje. Stebėdamiesi jo atsakymu, jie nutilo.“                

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998) http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Lk_20

***** – Tikiuosi visi suprantate, kad pakantumas religiniams įsitikinimams ir apeigoms, išreiškiamas taikia forma, nesukeliantis grėsmės žmonių laisvei ir gyvybei, jokiu būdu netrukdo liberalams atremti bandymus prievarta „fanatiškai islamizuoti“ pasaulį. Ir jei rytoj toks klausimas iškils Lietuvai, niekas nesustabdys liberalaus judėjimo ginant žmogaus teises, kaip krikščionių, taip kitokios pasaulėžiūros atstovų. Liberalai ne prieš religiją, o prieš bet kokių grupių piktnaudžiavimą valdžia, nepriklausomai kokia ideologija jie pridengia savo veiklą.

Tai pat žiūrėkite

„PARTIZANO RAUDA“ pagal Leonard Cohen atliekamą dainą „THE PARTISAN“

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną minint. Kai Jurbarko bardų klubo nariai paragino mane …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *