NAUJAS „LIAUDIES PRIEŠAS“?

Keletas žodžių ginant liberalizmą.

Neseniai gerbiamas Premjeras Algirdas Butkevičius ne mažiau gerbiamame respublikiniame laikraštyje visai tautai pranešė apie savo stulbinantį atradimą, leidžiantį įvardinti kas šiandien yra didžiausias „liaudie priešas“. Kaip paaiškėjo visos mūsų bėdos – dėl liberalizmo.

Cituoju: „liberalioji ideologija buvo sukurta JAV ir skiepyta pasauliui per bankus […] Liberaliosios rinkos ideologijos logika yra paprasta: daug uždirbti gali tik finansinių institucijų, komercinių bankų išrinktieji, o visus likusius žmones būtina paversti vergais.“*

Ko gero net sovietinėje politinėje mokykloje, kur tradiciškai klestėjo neapykanta liberalumo apraiškoms, panašų vertinimą sutiktų be aplodismentų. Ir, be abejo, parašytų dvejetą už istorijos žinias.

Naudodamasis tuo, kad vieno iš svarbiausių liberalizmo laimėjimų – žodžio laisvės – dar neuždraudė, manau būtina atstatyti teisingumą ir priminti iš kur kilo liberali ideologija ir kokie jos nuopelnai.

Pradėsiu nuo to, kad samoningas piliečių veržimasis į laisvę, įsikūnijęs į liberalią filosofiją, užgimė dar senovės Romoje ( apie tai liudija pats pavadinimas lot. libere – „laisvas“) kai tuometinis „vidurinysis sluoksnis“ („plebėjai“) kovojo už lygias teises ir galimybes su „politiniu elitu“ („patricijais“ – kurie nesibodėjo asmeniniam praturtėjimui naudoti valstybinę nuosavybę). Čia verta pastebėti, kad būtent pirmųjų romėniškų liberalų sėkmingos kovos už lygias galimybes su taip vadinamaisiais „valstybininkais“ dėka suklestėjo Romos respublika. Ir labai verta neužmiršti, kad Romos žlugimas ir suirutė įvyko, kai piliečiai atsisakė liberalių vertybių. Tarp kitko, tuo metu JAV dar net neegzistavo…

Idėją, kad tik laisvas žmogus gali būti sėkmingai besivystančios visuomenės pagrindas, 1690 m. iškėlė Džonas Lokas (John Locke). Jis suformulavo du pagrindinius fundamentalius liberalizmo principus: ekonominės laisvės, kaip teisės asmeniškai valdyti ir naudoti privačią nuosavybę, ir intelektualinės laisvės, kuri apima ir sąžinės laisvę. Jo teorijos pagrindas – prigimtinės teisės: į gyvybę, į asmeninę laisvę ir į privačią nuosavybę, tapo dabartinių žmogaus teisių ištakomis.

Kiekvienas, kuris nors kada nors buvo atsivertęs istorijos vadovėlį, nepuls neigti, kad liberalizmas tapo pagrindine ideologine sistema XIX amžiuje, suradusia vienintelius teisingus sprendimus audringai besivystančio kapitalizmo ir viduriniosios klasės (apie ką vertėtų paagalvoti ir mūsų dienomis) laikotarpyje. Liberalizmo principai remiasi daugelio filosofų ir ekonomistų idėjomis, tarp kurių B. Spinoza, Dž. Lokas, Š. Monteskjė, T. Džefersonas, I. Kantas (nesiginčysiu, kai kas iš jų pora amžių atgal buvo pastebėti ir Amerikoje).

Visos istorijos eigoje iki šių dienų liberalizmas buvo ir lieka pirmu ir svarbiausiu politiniu judėjimu, kurio tikslas visų gyventojų gerovės augimas, o ne kažkokių ypatingų privilegijuotų grupių. Būtent todėl liberali filosofija garantavo viso žmonijos progresą ir vystymąsi, nuo senųjų amžių kovodama prieš vergovę, karališkasias ir kitokias privilegijas, lyčių nelygybę, visas įmanomas diktatūras ir monopolijas…

Liberalių idėjų vertė glūdi jų žmogiškume, paprastume ir racionalume. Na negali vergiškas darbas užtikrinti progreso ir technologijų vystymosi. Žmogus, neturintis nuosavybės teisių ir savo veiklos perspektyvos, prislėgtas mokesčių naštos, negali būti pilnateisis pilietis. Jis bandys emigruoti, eis į šešėlinį verslą, slėps savo pajamas, ims „vokelius“ ir be jokio pikto kėslo, o tik norėdamas išgyventi ir aprūpinti savo šeimą. Užguitas žmogus, neturėdamas lygių teisių visuomenėje, negalės atskleisti savo talentų ir gebėjimų visuomenės labui. Jis bus užsiėmęs tik savo egzistavimo užtikrinimu, o dar blogiau – jei įpras gyventi tik gaudamas pašalpas iš „geros valdžios“.

Taip buvo, yra ir bus. Žmogaus nuosavybė ir ekonominė iniciatyva – tai pagrindas, ant kurio kuriamas visas jo gyvenimas. Be šių teisių ir interesų, kuriuos būtina atstovauti ir ginti, jis niekada netaps pilnateisiu savo šalies piliečiu.

 

Keli pagrindiniai liberalizmo principai:

Absoliuti žmogaus vertė ir prigimtinė visų žmonių lygybė;

Kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę, laisvę ir nuosavybę;

Asmens teisių gerbimas;

Visuotinas teisingumas ir visų lygybė prieš įstatymą;

Biurokratizmo ir valstybės kišimosi į ekonomiką ir socialines funkcijas ribojimas;

Apsauga – pirmiausia nuo valdžios kišimosi į asmeninį gyvenimą ir jo veiksmų laisvę (išskyrus įstatymų numatytais atvejais) visose visuomenės gyvenimo srityse;

Laisva nuo korupcijos ir protekcionizmo rinkos ekonomika;

Valdžios atsakomybė prieš tautą ir jos veiklos skaidrumas;

Demokratijos vystymas;

Taikus problemų sprendimas.

Tai kokios iš šių liberalių vertybių tapo nepriimtinos naujai valdžiai?

Klausimas toli gražu ne paprastas, jei prisiminsime, kad visos antiliberalios ideologijos – antidemokratinės. „Charakteringa antiliberalios politikos ypatybė – tai „kapitalo“ suvalgymo politika. Ji rekomenduoja šiandieninį perteklių sukurti ateities sąskaita.“ ** Tai reiškia gyventi skolon. Ne itin maloni perspektyva…

 

—————————–

* – Premjeras Algirdas Butkevičius: Neturi būti vergų

2012 gruodžio mėn. 27 d. Julius GIRDVAINIS, „Respublika“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/premjeras_algirdas_butkevicius_neturi_buti_vergu/

 

** – Ludwig von Mises – Liberalism

 

Publikuota www.delfi.lt: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/slapenas-naujas-liaudies-priesas-arba-keletas-zodziu-ginant-liberalizma.d?id=60707051

Tai pat žiūrėkite

Į KOVĄ SU DEZINFORMACIJA! Kas kiša kiaulę Kanados ir Belgijos merams?

Akivaizdi ir trumpa tiriamosios žurnalistikos pamoka. Manęs kartais klausia, kodėl užsiimu tiriamąja žurnalistika – ilgai …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *