SKANDALŲ POLITIKOJE KAINA

Rinkimus laimėję socialistai, iškarto atsiribojo nuo buvusių valdžioje konservatorių populistinio išlaidavimo. Naujasis premjeras ryžtingai pareiškė, kad kovoje su krize bus mažinamos išlaidos sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai bei darbo užmokestis valstybės tarnautojams. Lyg ir tinkamos priemonės, vykdant  Briuselio rekomendacijas, valstybės biudžeto deficito suvaldymui.

Po dviejų savaičių naujasis finansų ministras sensacingai pranešė: konservatorių planuotas 3,7 proc. biudžeto deficitas nerealus ir šalies biudžeto deficitas, pagal metinius rodiklius, pasieks „siaubingą“ 12,5 proc. ribą. Šis pareiškimas leido galutinai sutriuškinti politinius oponentus, nurašant ant konservatorių ne tik visuomenės klaidinimą, bet ir beprotiškai išaugusią nacionalinę skolą. Likus ketvirčiui iki metų galo įvardintas deficito rodiklis kelia rimtų abejonių, bet net jei ir taip, tai nėra jau toks „siaubingas“ dalykas. Pakanka žvilgterėti į dar didesnį neoficialios vakarų pasaulio lyderės Didžiosios Britanijos biudžeto deficitą – 13 proc. ir niekas dėl to neskambina varpais. Tikėtina, kad būtent to ir tikėjosi politikai, manipuliuojantys ekonominiais rodikliais. Bet netikėtai socialistams, šios vidinės politinės peštynės, įgavo tarptautinę reikšmę.

Po šio pareiškimo praėjus dviem dienoms, be jokio rimto patikrinimo ( ir vaikui aišku, kad per dvi dienas neįmanoma atlikti išsamaus šalies ekonominės padėties audito*), įtakingos tarptautinės reitingų agentūros stipriai sumažino šalies kreditavimo reitingus – faktiškai nustumdamos šalį į neišmokamų skolų duobę. Supanikavę investuotojai skubiai išsipardavinėjo pingančius valstybinius vertybinius popierius, o reitingai tebekrito… Ir greitai atėjo laikas, kai naujos, per didelius vargus gautos paskolos, ne tik nebepadengė buvusių skolų bet ir augančių už jas palūkanų. Kriminaliniame pasaulyje tai, ko gero, būtų įvardinama, kaip „skaitliuko įjungimas“ visai šalies ekonomikai ir jos nepriklausomybei.

Politikų pareiškimai veikia ekonomiką.

Tai, ką jau perskaitėte yra Graikijos skolų krizės pradžios kronika 2009 metų rudenį. Tarp kitko, šios šalies konservatoriai iki šiol įsitikinę, kad tokio „siaubingo” deficito negalėjo būti, o socialistai tyčia padidino skaičių, kad kova su nesančiomis skolomis ir biudžeto deficitu atrodytų solidžiau. Tikro atsakymo nėra, nes auditas, pradėtas ES iniciatyva, tęsiasi iki šių dienų ir nežinia kada bus baigtas.)

Po socialistinės vyriausybės demaskavimo, investuotojų pasitikėjimas krito, ir tuo pačiu sukėlė procentus už valstybines obligacijas. Nesusipažinusiems su finansais skaitytojams priminsiu, kad kiekvieną kartą, kai skolinimosi instrumentas (valstybinės obligacijos) praranda populiarumą ir jas išparduoda, krenta jų vertė. Bet tuo pačiu būna didinami už šias obligacijas mokami procentai, tad dauginant obligacijos vertę iš procentų, jos vertė lieka nepakitusi.

Tarp kitko, Graikijos nacionalinės ekonomikos griūtis tai ne tokia jau paprasta problema, kaip bandoma populistiškiai pateikti masinėse informacijos priemonėse. Neva jie pernelyg daug išlaidavo socialinių programų finansavimui, o valstybės skola didžiausia pasaulyje. Tai gana toli nuo tiesos, nes Graikija niekada nebuvo pasaulio lydere nei pagal išlaidas socialinėms programoms (čia tradiciškai pirmauja Švedija, kuri būdama labai dosni socialiniams poreikiams, išlaiko puikius ekonominius rodiklius, ir jos ekonomika auga greičiau, nei bet kurioje kitoje turtingoje šalyje), nei pagal skolos dydį (pavyzdžiui, Japonijos nacionalinė skola daugelį metų viršija bet kokias protui suvokiamas ribas ir siekia 239 proc. nuo BVP, o tai gerokai lenkia Graikijos skolos dydį – 170 proc. nuo BVP. Tačiau toks skolos mastas netrukdo Japonijai skolintis su 1 proc. palūkanomis. Tačiau apie Graikijos tragediją kitą kartą…

Šiandien mus turėtų dominti kita šios problemos pusė, – kokiu būdų politinė komedija, vidinės politinio elito intrigos, abipusiai kaltinimai nesąžiningumu ir amoralumu, virsta visos tautos ekonomine tragedija.

            „Mus seka! – Šypsokimės“.

Prieš keletą metų „New York Times“ pastebėjo, kad pasibaigus šaltąjam karui, pasaulyje liko tik dvi supergalingos valstybės: JAV ir Reitingų agentūros. JAV turėdama karinę galią praktiškai galėjo sunaikinti bet kokį priešą, o reitingų agentūros gali sunaikinti bet kurią šalį finansiškai, priskirdamos jai itin žemus skolinimosi reitingus.

Ši mintis buvo išvystyta žinomo Amerikos ekonomisto Maiklo Hadsono** straipsnyje apie „skolų karų“ epochos pradžią, – kai praktiškai visos šalys yra skolininkės. Šiame straipsnyje, buvo išsakyta mintis, kad šiais laikais pagrindinis ginklas „nepaklusnioms šalims“ tampa reitingų agentūros. Net esant mažareikšmiškai užuominai apie ekonominį nestabilumą, reitingų agentūros turi galimybę mažinti tokių šalių skolinimosi reitingus. Tai gali ne tik pabranginti kreditus, bet ir baigtis ekonominiu paralyžiumi, kai nebelieka jokios kreditinių resursų galimybės. Tai iš esmės ir įvyko Graikijoje.

Jei reitingų agentūrų galia tokia didelė, natūralu pasidomėti – kuo jos remiasi savo „nuosprendžiuose“ ir ar ne per daug demonizuojamas jų vaidmuo šiuolaikiniuose procesuose?

Pirmiausia, būtina atminti, kad reitingų agentūra tai ne kažkokia tarpvyriausybinė priežiūros institucija, o paprasta komercinė organizacija. Kaip ir bet kuri UAB, ji suinteresuota pelnu. Pagrindines pajamas ji gauna dėka emitentų – t.y. tų kurie užsako jų reitingų, vertybinių popierių ir kreditavimosi galimybių vertinimus. Tokio vertinimo vertė globalinėse agentūrose siekia nuo 50 iki 100 tūkst. JAV dolerių. Norit gauti reitingą – mokėkite.

Didžiausią autoritetą ir įtaką šiuolaikiniame finansiniame pasaulyje tradiciškai turi trys Amerikos reitingų agentūros: „Standard & Poor`s“, „Moody’s“, „Fitch Ratings“ – taip vadinamas „Didysis trejetas“. Jų nustatomas reitingas turi lemiamą reikšmę viso pasaulio šalių ekonomikai. Bet ka gi reiškia šie reitingai? Leiskim apie tai pareikšti pačioms agentūroms, pasinaudodami atvira informacija jų internetiniuose puslapiuose.

„Kreditinis reitingas – tai nuomonė apie kreditavimo riziką. Standard & Poor’s reitingai parodo nuomonę apie emitento pasirengimą – pvz. korporacijos ar regioninės valdžios – savalaikį ir pilną finansinių įsipareigojimų įvykdymą“ (www.standardandpoors.com ).

„Moody’s reitingų prognozė pateikia nuomonę apie tikėtiną reitingų dinamiką vidutiniškoje perspektyvoje“ (www.moodys.com).

Taigi, oficialiose svetainėse pasikartoja mintis, kad kreditavimo reitingai, tai – tik nuomonė! Bet nesuglumkite dėl tokio reiškiamo kuklumo. Verta prisiminti, kad daugelio investicinių fondų taisyklėse ir nuostatuose numatytos būtinos sąlygos reitingų agentūrų vertinimo lygiui investicijoms į vertybinius popierius. Tokiu būdu, agentūrų nuomonė, gali sudaryti sąlygas atsikratyti neatitinkančiais kriterijų aktyvais. O masinis tokių vertybinių popierių išmetimas dar labiau sustiprins jų nuvertėjimo galimybes rinkose.

Taigi, kuo remiasi reitingų agentūrų nuomonė be ekonominių rodiklių?

„Kreditiniai vertinimai suteikiami pagal informacijos analizę, gaunamos iš atvirų šaltinių ar pateikiamos emitento“ (www.moodys.com).

„Suverenaus emitento (nacionalinės vyriausybės) reitingo nustatyme pagrindinis dėmesys skiriamas politinei rizikai, valiutos kurso stabilumui ir bendram skolos lygiui“ (www.standardandpoors.com).

Paprasčiau kalbant, kuo nestabilesnė vyriausybė, kuo daugiau politinės nesantaikos, ultimatumų, populistinių pareiškimų ir skandalingų kaltinimų, tuo didesnė rizika vertinant kreditavimo šalies galimybes (ypač besivystančios ekonomikos).

Politikų nuomonės patekdamos į atvirus šaltinius dalyvauja formuojant reitingų agentūrų nuomones, kurios turi lemtingą poveikį šalies ekonomikai ir kiekvienam jos gyventojui. Kuo žemesnis reitingas, tuo brangiau kainuoja gaunami kreditai. Kuo brangesni kreditai, tuo didesnė mokestinė našta gyventojams, kurie galutiniame rezultate apmoka eilinį populistinį ar neapgalvotą politikų pareiškimą.

Tiems, kas įsitikinę, kad gyventojų nuskurdinimas, tai ne per didelė kaina už elito kovas, papildomai dar viena citata, apie priežastis leidžiančias sumažinti kreditavimo reitingus: „regiono ar municipaliteto kreditavimosi galimybės gali sumažėti dėl gyventojų migracijos ar dėl mokesčių mokėtojų gaunamų pajamų sumažėjimo, kas lemia pajamų į biudžetą sumažėjimą ir neigiamai veikia skolų sugražinimą“ (www.standardandpoors.com).

Suprantama, Jūs galite nepasitikėti reitingais ar abejoti agentūrų darbo kokybe (ir panašiems vertinimams yra pagrindo), bet labai svarbu suvokti faktą – globaliame finansiniame pasaulyje galioja savi dėsniai, kurių nereikėtų ignoruoti.

Buitiniame lygmenyje (ūkiškai)

Kreditoriams (investuotojams) vertybinių popierių (skolinimosi įsipareigojimų) įsigijimas iš bet kurios šalies – ne labdara ir ne dovana iš dangaus. Faktiškai už savo pinigus investuotojas priima į darbą  šalį, tikėdamasis gauti pelną iš kokybiško visos ekonominės sistemos ir valdžios darbo. Įsivaizduokite, įdarbinate darbuotojus, savo namo remontui. O jie vietoj sutartinio kokybiško darbo kasdien pradeda aiškintis tarpusavio santykius: apipila vienas kitą dažais ar mėtosi plytomis. Kaip ilgai tai kęstumėte?

Taip ir nuo politinės kultūros, vyraujančios šalyje, ir nuo politinio elito gebėjimo greitai be bereikalingo triukšmo rasti kompromisinius sprendimus požiūrių skirtumuose globalių finansinių rinkų sąlygomis, priklauso šalies ateitis. Šalys su aukštais kreditavimo reitingais įrodo savo gebėjimą finansinėse rinkose, tęsti buvusią politiką ekonomikos ir teisėkūros srityse, gerbdami rinkėjų valią. Po rinkimų, politiniai oponentai, palieka šone nesuderinamus prieštaravimus ir paspaudę rankas dirba šalies ir investuotojų labui. Seniausia tautos išmintis – neišnešti šiukšlių iš namų, kaip niekada aktuali finansinių krizių ir kreditinių reitingų laikotarpiu.

___________________________________________________________________________________

* – „Reitingavimo proceso trukmė. Paprastai viso reitingo vertinimo procesas trunka 90 dienų. Mes visada dėmesingai atsižvelgiame į kliento pageidavimus dėl vertinimo trukmės ir galime pakoreguoti ją taip, kad sutilptume į suspaustus terminus, jei to reikalauja jūsų išleidžiamų įsiskolinimų planas“ (www.moodys.com).

** – The Coming European Debt Wars. EU Countries sinking into Depression. by Prof. Michael Hudson – Global Research, April 9, 2010

________________________________________________________________________________________

Daugiau komentarų galima surasti: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/slapenas-apie-reitingus-arba-skandalu-politikoje-kaina.d?id=60290887

Tai pat žiūrėkite

LIETUVOS ISTORIJA SLEPIAMA?

Beveik detektyvinė istorija apie baimes ir savigarbos stoką valstybiniame lygyje. Nesenai vienas mano senas pažįstamas …

Vienas komentaras

  1. tikra tiesa gerb. Saukiau, valdzios keiciasi,tariamai keicia Lietuva — taciau gyvent reikia mums –zmonems ir tik musu deka Lietuva bus tikia kokios norime mes.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *